A B C D E F G H I J K L M N O P R S Š T U Ū V Z Ž

A

Abiòtiniai veiksniaĩ – negyvosios aplinkos veiksniai: temperatūra, oras, vanduo, dirvožemis.

Abstineñcijos sindròmas – liguista, sunkiai pakeliama narkomano būsena, atsirandanti negaunant narkotikų.

Adaptãcija – organizmų prisitaikymas prie tam tikrų aplinkos sąlygų.

Adhèzija – vandens molekulių savybė lipti prie polinių (turinčių krūvį) paviršių.

Adrenalìnas – antinksčių šerdies hormonas, kuriam veikiant didėja kraujospūdis, greitėja širdies veikla.

Aeròbai – organizmai, kuriems būtinas deguonis.

Afrodiziãkai – lytinį potraukį, geismą sužadinančios, stiprinančios medžiagos (prieskoniai, kvapai ir kt.)

Ãgaras – polisacharidas, raudondumblių gaminama vertinga organinė medžiaga.

Agliutinãcija – kraujo eritrocitų sukibimas.

AIDS – imunodeficito sindromas, liga sukelta ŽIV viruso, susilpninanti žmogaus imunitetą.

Akìs – gyvūnų regėjimo organas.

Aklóji dėmė̃ – vieta, kur regos nervas išeina iš tinklainės ir nėra regėjimo receptorių.

Akomodãcija – akies lęšio laužiamosios gebos reguliavimas.

Aksónas – nervinės ląstelės ilgoji atauga, kuria impulsas perduodamas iš ląstelės kūno į kitą neuroną arba raumenį.

Aktìnas – raumenų baltymas, dalyvaujantis susitraukiant ir atsipalaiduojant raumens skaiduloms.

Aktyvióji pérnaša – medžiagų judėjimas per ląstelės  membraną didesnės koncentracijos link, tam reikalingi baltymas nešiklis, energija, o didesnės molekulės pernešamos susidarant membraninėms pūslelėms (egzocitozė, endocitozė).

Alantòjis – roplių, paukščių, žinduolių vienas gemalo dangalų; atlieka šalinimo, kvėpavimo, mitybos funkcijas.

Albinòsai – organizmai su išreikšta pigmentacijos (melanino) stoka.

Albumìnai – baltymai esantys kraujyje, piene, audiniuose, raumenyse; padeda išnešioti po organizmą riebiąsias rūgštis, dažus, metalų jonus, toksinus, vitaminus ir kt.

Alèlis – alternatyvi geno forma, lemianti skirtingą to paties požymio išraišką (pvz. geltona ar žalia sėklų spalva, aukštas ar žemas stiebas); gali būti dominantinis ar recesyvinis.

Alèrgija – organizmo reakcija į patekusį alergeną (svetimą baltymą, ląstelę, organizmą).

Algològija – mokslas apie dumblius.

Alkalòidai – fiziologiškai aktyvios medžiagos, randamos kai kuriuose augaluose, pvz., morfinas, kofeinas, nikotinas, efedrinas, chininas, strichninas ir kt; vartojami skausmui malšinti, kraujospūdžiui mažinti, akių, nervų ir kt. ligoms gydyti.

Alveòlė – maža plaučių pūslelė, kurioje vyksta dujų apykaita tarp kraujo ir oro.

Amilãzė – virškinimo fermentas, skaidantis krakmolą į maltozę ir gliukozę.

Aminorū́gštys – organinės azoto turinčios medžiagos, baltymų monomerai.

Amitòzė – tiesioginis ląstelės dalijimasis nesusidarant chromosomoms, kai genetinė medžiaga pasiskirsto netolygiai; taip dalinasi kepenų ląstelės, o dažniausiai – nesveikos, radioaktyvių spindulių ar kitų fizinių veiksnių pažeistos ląstelės.

Amnèzija – atminties praradimas.

Amniònas – vandenmaišis, roplių, paukščių, žinduolių, kai kurių bestuburių, pvz., vabzdžių vienas gemalo dangalų, kurio ertmėje kaupiasi skystis, saugantis gemalą nuo mechaninių pažeidimų.

Anabiòzė – ypatinga organizmo būsena, kai labai sulėtėja jo medžiagų apykaita.

Anadròmai – žuvys, kurios gyvena jūrose, tačiau neršti plaukia į upes, pvz., upėtakiai.

Anaeròbai – organizmai gyvenantys be deguonies, pvz. kai kurios bakterijos, pirmuonys, kirmėlės.

Anaeròbinis kvėpãvimas –  rūgimas, ląstelės citoplazmoje vykstantis procesas, kai gliukozė skaidoma be deguonies ir atpalaiduojama energija; jo metu susidaro: 1) gyvūnų, kai kurių bakterijų organizme - pieno rūgštis (laktatas); 2) augalų, mieliagrybių organizme – etilo alkoholis.

Anafãzė – ląstelės dalijimosi fazė, kurioje atsiskyrusios viena nuo kitos chromatidės ima slinkti į ląstelės polius; mejozės 1 dalijimosi metu į ląstelės polius juda viena iš homologinių chromosomų.

Analgètikai – cheminės medžiagos mažinančios skausmo pojūtį: aspirinas, opiatai ir kt.

Analizúojamasis krỹžminimas – kryžminimo būdas, taikomas individo su dominantiniais požymiais genotipui nustatyti.

Anatòmija – biologijos mokslo šaka, nagrinėjanti organizmo kūno sandarą.

Androgènai – vyriškieji lytiniai hormonai, lemia pirminių ir antrinių vyriškųjų lytinių požymių formavimąsi.

Androgenèzė – lytinio dauginimosi būdas,  kai žūva kiaušinėlio branduolys, o jo vietą užima spermatozoido branduolys.

Angliãvandeniai – cukrūs, organinės medžiagos sudarytos iš anglies, vandenilio ir deguonies atomų.

Antigènai – svetimi organizmui baltymai, virusai, bakterijų išskiriami nuodai, toksinai.

Antikòdonas – tRNR (transportinėje RNR) esanti trijų bazių grupė, komplementari specifiniam iRNR kodonui.

Antikū́nai – organizmą ginantys baltymai, susidarantys į jį patekus antigenams (svetimiems baltymams).

Añtinksčiai – liaukos esančios virš inksto, gamina hormoną adrenaliną, išsiskiriantį streso metu.

Antrìniai lytìniai póžymiai – pastebimi berniukų ir mergaičių kūno pokyčiai, rodantys jų lytinį brendimą.

Antropogenè– žmogaus evoliucija.

Antropogèninis veiksnỹs – įvairiapusė žmogaus veikla, įtakojanti gamtą.

Antropològija – mokslas apie žmogų: jo kilmę, rases, paplitimą, išorinius ir vidinius požymius, prisitaikymą.

Aòrta – stambiausia žmogaus kūno arterija.

Apdùlkinimas – augalo žiedadulkių patekimas ant piestelės purkos; mikrogametofito pernešimas ant megagametofito.

Apeñdiksas – kirmėlinė atauga, esanti aklosios žarnos gale.

Apýtakos audiniaĩ  – mediena (vandens indai) ir karniena (rėtiniai indai), išnešiojantys po augalo organizmą maisto medžiagas; medieną sudaro negyvos tuščiavidurės ląstelės be skersinių pertvarėlių, perneša vandenį ir mineralines druskas; karnienos ląstelės gyvos, siauros, glaudžiai susijungusios vertikaliai, perneša organinius tirpalus.

Aplinkà – visi kūnai ir reiškiniai, su kuriais organizmą sieja tiesioginiai ir netiesioginiai ryšiai; skirstoma į abiotinę – negyvąją, biotinę – gyvąją ir antropogeninę – žmogaus sukurtą ar pakeistą.

Apoptòzė – ląstelės susinaikinimo procesas - genetiškai užkoduotas mechanizmas, kurio metu iš organizmo pašalinamos pažeistos ar nereikalingos ląstelės be uždegiminio atsako.

Apribojantìs veiksns – ekologinis veiksnys, peržengiantis organizmo ištvermingumo ribas.

Apvaisìnimas – gametų susijungimas; gali būti išorinis – kai spermatozoidai ir kiaušinėliai išleidžiami į vandenį, kuriame lytinės ląstelės susitinka ir susijungia, bei vidinis – kai patinai suleidžia spermatozoidus tiesiai į patelės kūną ir jame vyksta apvaisinimas.

Ar̃dai – miško augalų tam tikri aukštai, kuriems būdingos savitos augalų ir gyvūnų rūšys.

Areãlas – rūšies, populiacijos gamtoje užimama tam tikra vieta, sritis.

Aromorfòzė – evoliuciniai pakitimai, dėl kurių tobulėja visa organizmo sandara, intensyvėja gyvybinė veikla; ji sudaro sąlygas organizmams persikelti į naują aplinką ir progresuoti, pvz., augalų aromorfozė jiems persikėlus į sausumą – organų ir audinių susiformavimas, varliagyvių aromorfozė – plaučių susiformavimas.

Artèrija – kraujagyslė, kuria kraujas teka iš širdies.

Artèrinis kraũjas – prisotintas deguonies, ryškiai raudonas.

Asimiliãcija (anabolìzmas) – biosintezės reakcijos, kai naudojant energiją iš paprastų medžiagų gaminamos didelės, sudėtingos molekulės.

Asimiliãcinis audinỹs - asimiliacinė parenchima, sudaryta iš plonasienių ląstelių, kuriose yra chloroplastų, vykdo fotosintezę ir dujų apykaitą; jo yra lapuose, jaunuose ūgliuose, žaliuose vaisiuose.

Atavìzmai – tolimų protėvių savybės, kartais pasireiškiančios palikuonyse, pvz., uodeguoti, apaugę tankiais plaukais ar turintys daug spenelių žmonės.

Atmintìs – išgyvenimų, minčių, psichinių būsenų, informacijos apie daiktus ir reiškinius įsiminimas, saugojimas ir atgaminimas smegenyse.

Atmosferà – oro ir įvairių dujų (O2, N2, CO2, H2O, Ar ir kt.) sluoksnis gaubiantis Žemę ir saugantis ją nuo kosminių spindulių poveikio

ATP – adenozintrifosfatas, nukleotidas, ląstelės energetinė medžiaga.

Audiniaĩ  – tam tikras funkcijas atliekančios specializuotų ląstelių grupės.

Audinių̃ (tarpląstẽlinis) skỹstis – iš kapiliarų prasisunkusi kraujo plazma, kurioje yra dalis leukocitų.

Augalaĩ  – labai įvairūs nejudrūs eukariotiniai organizmai, dauguma fotosintetinantys ir prisitaikę gyventi sausumoje; jų gemalas apsaugotas nuo išdžiūvimo, gyvenimo ciklui būdinga kartų kaita.

Augìmas – organizmo apimties ir masės didėjimas.

Augìmo fãktorius – signalinis baltymas, kuris priverčia ląsteles dalytis.

Auksìnai – fitohormonai, augalų gaminamos cheminės medžiagos, skatinančios jų augimą.

Ausìs – gyvūnų klausos ir pusiausvyros organas.

Áutbrydingas – tipiškas dauginimasis, kai susilieja dviejų organizmų lytinės ląstelės.

Autolì – procesas kai ląstelė virškina, suskaido savo pačios dalis, organoidus.

Autosòma – paprasta, ne lytinė chromosoma.

Autotròfai (gamiñtojai, produceñtai) – organizmai, kurie patys gamina organines medžiagas,  pvz. žalieji augalai, dumbliai.

B

Bacìlos – lazdelės formos bakterijos.

Baktèrijos – maži, vienaląsčiai, neturintys branduolio organizmai.

Bakteriofãgai – virusai, parazituojantys bakterijose.

Baltymaĩ – gamtiniai polimerai sudaryti iš aminorūgščių.

Bamblỹs – stiebo dalis iš kurios auga lapai.

Bendradarbiãvimas (kooperãcija) – abipus naudingi populiacijos individų tarpusavio santykiai.

Bendrijà – visi gyvi organizmai, gyvenantys tam tikroje buveinėje.

Bendrìnis rū́šies pavadìnimas – kasdienėje kalboje naudojamas organizmo pavadinimas, pvz., vyšnia, pelė.

Bentòsas – visi vandens organizmai, gyvenantys priedugnio zonoje.

Biochèmija – mokslas tiriantis gyvybinių funkcijų chemiją.

Biochèminė reãkcija – gyvuose organizmuose vykstanti cheminė reakcija.

Biofìzika – mokslas tiriantis gyvybinių funkcijų fiziką.

Biogèniniai elemeñtai – sudarantys gyvus organizmus elementai: anglis, vandenilis, deguonis, azotas, fosforas, siera ir kt.

Biogeogrãfija – mokslas tiriantis gyvų organizmų paplitimą.

Bioindikãtoriai – organizmai jautrūs arba atsparūs teršalams: užterštų vietų indikatoriai yra atsparūs teršalams, o švariose vietose  gyvena jautrūs teršalams organizmai, pvz., labai užterštoje aplinkoje medžių kamienai nekerpėja, nes kerpės labai jautrios oro taršai.

Biològija – mokslas apie gyvąją gamtą ir jos dėsnius.

Biològinis regrèsas – biologinis rūšies nykimas: individų skaičiaus, paplitimo mažėjimas, arealo siaurėjimas.

Biòmai – tai žemės sritys, kurioms būdingas tam tikras vyraujantis augalijos ir gyvūnijos tipas.

Biomãsė – bendrijos arba populiacijos organizmų masė, tenkanti vienetiniam plotui arba vienetiniam tūriui.

Biònika – mokslas, tiriantis kaip panaudoti biologijos principus technikoje.

Biosferà – žemės rutulio paviršiaus dalis, kurioje egzistuoja gyvybė.

Biotechnològija – žmogui reikalingų medžiagų gamyba, pagrįsta tobuliausiais biologiniais procesais; čia kompleksiškai taikomi mikrobiologijos, biochemijos, inžinerijos mokslų laimėjimai.

Biotòpas – buveinė, organizmų gyvenamasis plotas, kuriam būdingos maždaug vienodos aplinkos sąlygos, pvz., ežeras, pelkė, spygliuočių miškas.

Bivaleñtas – lygiagrečiai susijungusių homologinių chromosomų pora (chromatidžių tetrada); susiformuoja mejozės 1 dalijimosi metafazėje.

Blãstulė (blastocistà) – ankstyvoji gyvūnų gemalo stadija – tuščiaviduris rutulio formos gemalas; šioje stadijoje vyksta implantacija.

Botãnika – mokslas apie augalus.

Brandì  bendrijà (klimaksinė, stabili) – kuriai būdinga: pusiausvyra tarp fotosintezės ir kvėpavimo greičio, pastovi biomasė ir pastovi rūšinė sudėtis, pvz., Labanoro giria, Vidugirio miškas.

Branduolė̃lis – rutulėlio formos kūnelis ląstelės branduolyje, gaminantis ribosomų sudedamąsias dalis.

Branduolỹs – centrinis eukariotinių ląstelių organoidas, reguliuojantis ląstelės veiklą ir saugantis paveldimąją informaciją.

Brãzdas – gaminamasis augalo audinys, kurio ląstelės nuolat dalijasi, dėl to auga ir storėja stiebas.

Briològija – mokslas apie samanas.

Brònchai – standūs vamzdeliai, sudaryti iš kremzlinių lankų, kuriais oras iš trachėjos patenka į plaučius.

Brònchiolė – smulkiausias bronchų išsišakojimas plaučiuose.

Bùferiai – silpnos rūgštys ar bazės - sistemos padedančios palaikyti pastovų tirpalų pH.

Būgnẽlis – tampri plėvelė, skirianti išorinę ausį nuo vidurinės bei perduodanti garso bangos virpesius vidurinės ausies kauleliams.

Búožgalvis – varliagyvio lerva, varlės vystymosi stadija.

Būrỹs – gyvūnų klasifikacijos rangas, į kurį jungiamos artimos šeimos.

Burnà – virškinamojo trakto pradžia.

C

Celiuliòzė – augalo ląstelių sienelėje esantis angliavandenis, gliukozės skaidulinis polimeras.

Celòmas – kai kurių gyvūnų organizme esanti vidinė kūno ertmė, pilnai išklota mezodermos dariniais, kurioje randami visi vidaus organai.

Centrìnė nèrvų sistemà (CNS) – galvos ir nugaros smegenys.

Centriòlės (centrosomà, ląstẽlės ceñtras) – gyvūninės ląstelės organoidas iš dviejų mažų ritinėlių, dalyvaujančių ląstelės dalijimęsi.

Centromerà jungtis laikanti seserines chromatides.

Chemoautotròfai – bakterijos, medžiagų apykaitai naudojančios cheminių reakcijų energiją (sierabakterės, gelžbakterės, nitrobakterijos).

Chiazmà – chromatidžių persikryžiavimo vieta krosingoverio metu.

Chitìnas – sudėtingas angliavandenis, gliukozės polimeras su amino grupėmis; sudaro vėžių, krabų, vabzdžių išorinį skeletą, yra grybų ląstelių sienelės komponentas.

Chlorofìlas – žaliasis augalų pigmentas, absorbuojantis saulės energiją ir dalyvaujantis fotosintezėje.

Chloroplãstai – augalų ląstelės membraniniai organoidai, dalyvaujantys fotosintezėje

Cholesteròlis – ciklinis, panašus į riebalus alkoholis, reikalingas tulžies gamybai, ląstelių membranoms; kai jo organizme per daug, jis kaupiasi kraujagyslių sienelėse, siaurina jų spindį.

Chromatìdė – viena iš dviejų identiškų DNR kopijų, susidariusių po DNR dvigubėjimo.

Chromatìnas – siūlinės, gijų pavidalo DNR molekulės nesidalijančioje ląstelėje; prieš ląstelės dalijimąsi iš jo susiformuoja chromosomos.

Chromosòma - organizmo paveldimoji informacija, kurią sudaro DNR grandinė su baltymais histonais.

Chromosòmų mutãcijos – tai chromosomų sandaros pokyčiai.

Cistà – ląstelė atspari aplinkos sąlygoms (pirmuonių, dumblių).

Citokinè – citoplazmos dalijimasis.

Citokinìnai – augalų hormonai, skatinantys ląstelių dalijimąsi.

Citològija – mokslas apie ląstelės sandarą ir funkcijas.

Citoplazmà – pusiau skysta ląstelės vidinė terpė.

D

Daltonìzmas – spalvinis aklumas, paveldima liga, kai žmogus neskiria raudonos bei žalios spalvos.

Dáuginimasis – organizmų savybė palikti palikuonis; gyvojoje gamtoje aptinkamos dvi formos: nelytinis ir lytinis.

Daugýbiniai alèliai – paveldimus požymius kontroliuojantys daugiau negu du aleliai (tačiau paveldimi tik du).

Degenerãcija – organizmų sandaros supaprastėjimas, susijęs su perėjimu prie sėslaus ar parazitinio gyvenimo būdo.

Delècija – chromosomos segmento iškritimas.

Demogrãfinis sprogìmas – staigus populiacijos individų pagausėjimas.

Denatūrãcija – natūralios baltymo struktūros pažeidimas dėl cheminio ar fizinio poveikio; gali būti grįžtamas, tuomet užtikrina dirglumą ir judrumą.

Dendrìtai – trumpos, šakotos nervinės ląstelės ataugos, kuriomis informacija iš kitų neuronų perduodama į ląstelės kūną.

Dendrològija – mokslas apie medžius.

Denitrifikãcija – nitratų pavertimas molekuliniu azotu; tai atlieka denitrifikuojančios bakterijos.

Dengiamàsis audinỹs – 1) gyvūnų – epitelinis, sudarantis ištisinę kūno dangą, iškloja organų vidines ertmes, liaukas; jo ląstelės prigludusios viena prie kitos, skirstomas į vienasluoksnį, daugiasluoksnį, virpamąjį ir liaukinį epitelį ; 2) augalų – atlieka apsauginę funkciją, sudaro tankiai išsidėsčiusios stačiakampės skaidrios ląstelės.

Diafragmà – raumeninė pertvara skirianti krūtinės ertmę nuo pilvo ertmės; dalyvauja kvėpavime.

Diastò – širdies atsipalaidavimas.

Diferencijãcija – ląstelių specializacija atlikti tam tikrą paskirtį,  pvz. neurono savybė perduoti nervinius impulsus.

Difùzija – medžiagų judėjimas iš didesnės koncentracijos link mažesnės.

Dygiaõdžiai – spindulinės simetrijos bestuburių gyvūnų tipas, su unikalia vandens apytakos sistema, būdinga vystymosi metamorfozė; atstovai: jūrų lelijos, jūrų ežiai, jūrų agurkai, jūrų žvaigždės.

Dygìmas – sudėtingas procesas, kurio metu gemalas praplėšia sėklos luobelę ir virsta daigu su lapais, stiebu ir šaknimis; dygimui reikia pakankamai drėgmės, šilumos ir deguonies.

Dinozáurai – gausiausia ir įvairiausia priešistorinių roplių grupė.

Diplòidinis – dvigubas (2n) chromosomų rinkinys.

Dirvóžemis – viršutinis derlingas žemės sluoksnis, kuriame yra puvenų (humuso), mikroorganizmų, druskų, oro ir vandens.

Disimiliãcija (katabolìzmas) – didelių molekulių skaidymo reakcijos, kurių metu energija išsiskiria (energijos apykaita).

Divergèncija – organizmų požymių išsiskyrimas evoliucijos metu; dėl to susidaro naujos sistematinės kategorijos – rūšys, gentys, šeimos ir t.t.

DNR – deoksiribonukleorūgštis, biopolimeras sudarytas iš dvivijės komplementariai išsidėsčiusių nukleotidų spiralės; organizmo paveldimoji medžiaga.

Dominúojantis alèlis – vyraujantis alelis, užgožiantis kito – recesyvinio - alelio veikimą; žymimas didžiąja raide.

Draustìnis – teritorija, kurioje saugomi tam tikri gamtos elementai (kraštovaizdis, augalai, drugiai, paukščiai ir pan.); jame žmogaus veikla leidžiama – kartais su tam tikrais apribojimais.

Dukterìnės ląstẽlės – po mitozės susidariusios genetiškai vienodos ląstelės.

Dum̃bliai – įvairūs vienaląsčiai ir daugialąsčiai paprastos sandaros autotrofiniai organizmai, dauguma gyvena vandenyje, turi chlorofilo ir vykdo fotosintezę.

Dúobagyviai – dvisluoksniai daugialąsčiai vandens gyvūnai, turintys spindulinę simetriją, vienintelę kūno ertmę – virškinamąją, dilgiąsias ląsteles; hidros, medūzos, koralai, aktinijos.

Duplikãcija – chromosomos segmento padvigubėjimas.

Dvylikapir̃štė žarnà – plonosios žarnos dalis, jungianti skrandį su klubine žarna; į ją išskiriamos kasos sultys ir tulžis.

Dvilčiai žiedaĩ – kurie turi ir kuokelius, ir piesteles.

Dvinãmiai – augalai, kurių piesteliniai žiedai yra ant vieno, o kuokeliniai – ant kito augalo.

Dviskil̃čiai – augalai, kurių sėklose yra dvi sėklaskiltės, būdinga liemeninė šaknų sistema ir kt. požymiai.

E

Efemèrai – augalai, kurie pražysta ir subrandina vaisius per itin trumpą vegetacinį periodą, pvz. mažoji strugena, pavasarinė ankstyvė, pavasarinė raktažolė ir kt.

Egzocitòzė – medžiagų molekulių pašalinimas iš ląstelės, sekrecija.

Egzokrinìnės liaũkos – išorinės sekrecijos liaukos, turinčios ištekamuosius latakus ir savo gaminamas medžiagas išskiriančios į organų ertmes arba išorėn, pvz., seilių, kepenų, ašarų, prakaito ir kt..

Egzònas – geno DNR atkarpa koduojanti aminorūgštis.

Eilė̃ – augalų ir grybų klasifikacijos rangas, į kurį jungiamos artimos šeimos.

Ejakuliãcija – spermos išsiveržimas, išmetimas lytinio akto metu.

Ekològija – mokslas apie organizmų sąveiką tarpusavyje bei jų sąveiką su aplinka.

Ekològinė nìša – tai organizmo buveinė ir jo abipusiai ryšiai su aplinka (kur organizmas gyvena, kuo minta ir kas juo minta).

Ekològinė sukcèsija – tai ilgametė bendrijų kaita, vykstanti po jų sutrikdymo (gaisrų, nuošliaužų), pvz. ežerų pelkėjimas, kopų apaugimas mišku.

Ekosistemà – grupė organizmų ir aplinka, kurioje jie gyvena.

Ekosistèmos biomãsės piramìdė – rodo biomasės pokyčius ekosistemoje pereinant iš vieno mitybos lygmens į kitą: pereinant į aukštesnį lygmenį biomasė sumažėja 10 kartų.

Embriològija – mokslas tiriantis audinių, organų ir viso organizmo formavimosi dėsningumus.

Embriònas – naujo organizmo užuomazga.

Emòcijos – išgyvenimai, kuriais išreiškiamas žmogaus požiūris į aplinką ir patį save.

Emulgãvimas – tulžies veikiamų didelių riebalų lašų suskaidymas į mažesnius – vertimas emulsija.

Encefalìtas – viruso sukeltas galvos smegenų uždegimas.

Endèmai  - endeminės rūšys, augalai arba gyvūnai, paplitę tik tam tikrame geografiniame rajone.

Endocitòzė – medžiagų patekimas į ląstelės vidų susidarant membraninėms pūslelėms – yra du atvejai: fagocitozė ir pinocitozė.

Endokrìninės liaũkos  - belatakės vidaus sekrecijos liaukos, kurių gaminami hormonai išskiriami tiesiai į kraują.

Endoplazmìnis tiñklas – ląstelės membraninių kanalų ir ertmių sistema, gaminanti ir pernešanti įvairias medžiagas: lipidus, hormonus, angliavandenius; būna dviejų tipų: šiurkštusis, nusėtas ribosomomis ir lygusis.

Endorfìnai – natūralūs, organizmo gaminami analgetikai – mažinantys skausmą, reguliuojantys nervinį aktyvumą peptidai.

Endospèrmas – augalo sėkloje esančios maisto medžiagų atsargos, reikalingos gemalui dygstant.

Entomològija – mokslas tyrinėjantis vabzdžius.

Enzìmai – fermentai.

Enzimològija – mokslas tiriantis fermentus.

Epidèmija – didelis užkrečiamosios ligos paplitimas.

Epidèrmis – 1) plonas paviršinis audinio sluoksnis, dengiantis visas augalo dalis; 2) išorinis, plonesnis žmogaus odos sluoksnis.

Epifìtai – augalai augantys ant kitų augalų ir besinaudojantys jais kaip atrama, maisto medžiagas siurbia iš oro.

Epistãzė – nealelinių genų sąveika, kai vienas genas (epistazinis) slopina kitos alelių poros (supostazinių genų) reiškimąsi.

Eritrocìtai – abipus įgaubto disko formos bebranduoliai raudonieji kraujo kūneliai, turintys hemoglobino ir dalyvaujantys deguonies ir anglies dioksido pernešime.

Eròzija – 1) vandens ar vėjo sukeltas dirvožemio paviršiaus sluoksnio išpustymas, išnešiojimas; 2) audinio, organo ar jo dalies nykimas, ląstelių specifinių funkcijų atrofija.

Estrogènai – moteriškieji lytiniai hormonai; lemia antrinių lytinių požymių atsiradimą ir gimdos vystymąsi.

Eterìniai aliẽjai – viena iš veikliųjų medžiagų, esančių vaistiniuose augaluose: lakios, aromatingos medžiagos, kurių sudėtyje būna terpenų, aldehidų, ketonų, alkoholių, esterių ir kt.; medicinoje naudojami kvėpavimo, šlapimo takų, virškinimo trakto ligoms gydyti, kirmėlėms varyti, prakaitavimui skatinti, kraujavimui stabdyti, nerviniam jautrumui mažinti.

Etològija – mokslas tiriantis gyvūnų elgesį.

Eugènika – teorija teigianti, kad genetikos principais galima gerinti žmogų kaip biologinę rūšį.

Eukariòtai – organizmai, kurių ląstelės turi branduolį.

Eutanãzija – sąmoningas žmogaus gyvybės nutraukimas kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamas marinamojo labui.

Eutrofikãcija – vandens telkinių užaugimas, uždumblėjimas dėl į jį patekusių organinių ar mineralinių medžiagų.

Evoliùcija – palaipsnis gamtos bei visuomenės vystymasis, kitimas.

Evoliùcijos vãromosios jė̃gos – kova už būvį, paveldimas kintamumas ir gamtinė atranka.

F

Facètinė akìs – sudėtinė nariuotakojų akis, sudaryta iš daug savarankiškų vienetų, kurių kiekvienas turi savo lęšį.

Fagocìtai – baltosios kraujo ląstelės, gebančios pagriebti ir suvirškinti svetimkūnius.

Fagocitòzė – stambių molekulių ar ląstelių patekimas į kitų ląstelių vidų, endocitozės atvejis.

Fáuna – tam tikros vietovės visa gyvūnija.

Fenilketonùrija – paveldimas medžiagų apykaitos sutrikimas, kai organizme nėra fermento reikalingo fenilalanino metabolizavimui.

Fenològija – mokslo šaka, tirianti gyvosios ir negyvosios gamtos sezoninius reiškinius: ižo pasirodymas upėse, augalų sužaliavimas, žydėjimas, paukščių migracija ir t.t.

Fenotìpas – organizmo išvaizdos, požymių ir savybių visuma, pasireiškianti genotipo ir aplinkos sąveikoje.

Fermentãcija – procesas, kai organinės medžiagos skaidomos mikroorganizmų išskirtais fermentais.

Fermeñtai (enzìmai, biokatalizãtoriai) – baltymai, RNR molekulės, organizme greitinantys biochemines reakcijas.

Feromònai – per atstumą tarp individų veikiantys aplinkos signalai – cheminės medžiagos, skirtos tos pačios rūšies atstovams: privilioti patiną ar patelę, įspėti apie jau užimtą teritoriją ir pan.

Fibrinogènas – tirpus kraujo baltymas, kuris krešant kraujui paverčiamas netirpiu fibrinu, tarp kurio gijų įstringa kraujo ląstelės ir susidaro krešulys.

Filogenètinis (kilmė̃s) mdis – diagrama, rodanti bendrus protėvius ir kilmę.

Filogenèzė – organizmų istorinis vystymasis.

Fim̃brijos – siūlinės bakterijų išaugos, skirtos prisitvirtinti prie šeimininko ląstelės.

Fitochròmas – melsvai žalias augalų pigmentas, reaguojantis į trumpabangius ir ilgabangius raudonos šviesos spindulius; svarbus augalų žydėjimui, augimui, sėklų dygimui.

Fitohormònai – augalų hormonai, reguliuojantys jų augimą.

Fitoncìdai – augalų gaminamos medžiagos, naikinančios mikroorganizmus; saugo augalą nuo parazitų, kenkėjų, žolėdžių; pagal cheminę sudėtį tai eteriniai aliejai, dervos, alkaloidai, glikozidai ir kt.; daug jų sintetina spygliuočiai.

Fitoplanktònas – mikroskopiniai vandens dumbliai.

Fitoterãpija – gydymas vaistiniais augalais.

Fiziològija – mokslas tiriantis organizmo ir jo dalių funkcijas.

Fiziològinis tir̃palas – 0,9% valgomosios druskos NaCl tirpalas; lašinamas po intoksikacijų, uždegimų valant kraują.

Flavonòidai – viena iš veikliųjų medžiagų, esančių vaistiniuose augaluose: iš fenolio sudaryti augalų pigmentai, suteikiantys augalams spalvas: antocianai – raudoną ir mėlyną, flavonai – geltoną; kai kurie flavonoidai mažina radioaktyvių medžiagų poveikį, reguliuoja kraujagyslių elastingumą ir pralaidumą.

Florà – tam tikros vietovės augalijos visuma.

Folìkulai – kiaušidėse esančios pūslelės, kuriose bręsta moteriškos lytinės ląstelės.

Fosìlijos – iškastinės mineralizuotos senovėje gyvenusių organizmų liekanos.

Fotochèminis smõgas – pažemėje susidaręs nejudrus oro sluoksnis, užterštas cheminėmis medžiagomis, kurios saulės poveikyje sudaro kenksmingas sveikatai medžiagas: ozoną, peroksiacilnitratus (PAN).

Fotoperiodìzmas – augalų fiziologinė reakcija į dienos ar nakties ilgio pokyčius.

Fotosiñtezė – saulės šviesos ir chlorofilo pagalba žaliuosiuose augaluose, dumbliuose, melsvabakterėse vykstanti organinių medžiagų ir deguonies gamyba iš anglies dioksido ir vandens.

Fotosiñtezės reãkcija – 6CO2 + 6H2O → C6H12O6 + 6O2.

Fotosiñtezės reikšmė̃ - jos metu saulės energija verčiama chemine energija, susidaro gliukozė - maisto ir energijos šaltinis augalėdžiams; reguliuojama planetos dujų apykaita - paimamos CO2 dujos, grąžinamos į atmosferą O2, kurios būtinos aerobų kvėpavimui.

Fototròfai – organizmai, naudojantys Saulės šviesos energiją organinių medžiagų sintezei.

Fototropìzmas – augalų reakcija į šviesą.

Fùnkcinės grùpės – atomų grupės, turinčios specifinių cheminių savybių.

G

Galìnės smẽgenys – didieji pusrutuliai, didžiausia žmogaus galvos smegenų dalis.

Gametà – lytinė ląstelė; vyriškoji - spermatozoidas, spermis (augalų), moteriškoji - kiaušinėlis; lytinio dauginimosi ląstelė, turinti haploidinį chromosomų rinkinį, kuriame užkoduotas visų tėvinio organizmo požymių derinys.

Gametofìtas – augalo gyvenimo ciklo haploidinė karta, gaminanti gametas; vyrauja samanų gyvenime.

Gaminamàsis audinỹs (meristemà) – augalo audinys, kurio ląstelės nuolat dalijasi, diferencijuojasi ir duoda pradžią pastoviesiems audiniams; šis audinys sudaro sėklos gemalą, jo yra šaknų, stiebų viršūnėse ir kt.

Gamtìnė atrankà – evoliucijos mechanizmas, kai aplinka atrenka sėkmingiausiai besidauginančius, geriausiai prisitaikiusius; gamtinės atrankos rezultatas – adaptacija ir rūšių įvairovė.

Gamtìnės atrankõs rū́šys – 1) kryptinga – kai pranašesnė viena kraštutinė fenotipo išraiška; 2) stabilizuojančioji – kai pranašesni tarpiniai fenotipai; 3) išskiriančioji – pranašesni kraštutiniai fenotipai.

Gãstrulė – dvisluoksnė daugialąsčių gyvūnų gemalo raidos stadija, susidaranti įdumbant blastulei.

Geltonóji dėmė̃ – ovali sritis tinklainės centre, turinti tik kūgelių, ryškiausio spalvoto matymo vieta; naktį beveik nejautri.

Gẽmalas –  1) ankstyvoji žmogaus organizmo vystymosi stadija – pirmos 8 savaitės; 2) augalo užuomazga.

Gemalìniai lapẽliai – pirmieji gemalo ląstelių sluoksniai: entoderma – vidinis, ektoderma - išorinis, mezoderma – vidurinis, iš kurių formuojasi audiniai ir organai.

Gemalìnis maišẽlis – žiedinių augalų moteriškasis gametofitas; jis yra mezginės sėklapradžiuose.

Gènas – chromosomos dalis, koduojanti vieno tam tikro baltymo struktūrą.

Genealòginis mẽdis – ženklų sistema vaizduojama paveldėjimo schema, sudaroma tiriant tam tikro požymio paveldėjimą keliose atskirų šeimų kartose.

Generãcijos laĩkas – laiko tarpas nuo organizmo gimimo iki lytinės brandos.

Generatyvìniai òrganai – padedantys augalams daugintis: žiedai, vaisiai, sėklos.

Generatyvìnės mutãcijos – mutacijos vykstančios lytinėse ląstelėse ir perduodamos kitoms kartoms, jeigu ląstelė dalyvauja apvaisinime.

Genètika – mokslas apie tai, kaip perduodami paveldimi požymiai.

Genètinis kòdas – tai kodas, kai trys (du, keturi) DNR nukleotidai (kodonas) koduoja konkrečią aminorūgštį arba baltymo sintezės pabaigos signalą; universalus visiems gyviems organizmams.

Gèno eksprèsija – procesas, kai šio geno koduojama informacija nuo DNR perrašoma ant iRNR ir pagal ją gaminamas produktas; gene esančios informacijos realizavimas.

Genofòndas – tam tikros rūšies ar populiacijos genų visuma.

Genòmas – specifinis, kiekvienai rūšiai būdingas tam tikras chromosomų skaičius, pvz., žmogaus genomą sudaro 46 chromosomos.

Genòmo mutãcijos – tai chromosomų skaičiaus pakitimai.

Genotìpas – organizmui būdingas genų rinkinys.

Gentìs – giminingų rūšių grupė.

Gènų dreĩfas – atsitiktinis alelių dažnio genofonde pasikeitimas, pvz. jei koks retas genotipas neperduoda savo požymių, jis iš populiacijos eliminuojamas, tuo būdu pasikeičia alelių dažnis populiacijoje.

Gènų inžinèrija – transgeninių organizmų kūrimo metodas.

Gènų mutãcijos  – nukleotidų sekos pokyčiai DNR molekulėje.

Gènų terãpija – bioinžinerijos būdu modifikuotų ląstelių ar kitų biotechnologijos metodų naudojimas žmogaus genetiniams sutrikimams gydyti.

Geochronològija – mokslas apie Žemės ir gyvybės joje vystimosi istoriją; pastaroji skirstoma į eras ir periodus.

Geològija – mokslas apie žemės gelmes, jų formavimąsi, uolienas ir mineralus.

Geotropìzmas (gravitropìzmas) – augalų reakcija į žemės trauką.

Grklos – trachėjos viršuje esanti kvėpavimo sistemos dalis, kurioje yra balso stygos.

Giberelìnai – hormonai, skatinantys tįstamąjį augimą, ilgėjant augalo ląstelėms.

Gimdà – moters vidinis lyties organas, kuriame auga vaisius.

Gim̃dymas – gimdos ir pilvo raumenų susitraukimai, išstumiantys vaisių išorėn.

Ginogenèzė – lytinio dauginimosi būdas, kai kiaušinėlis neapvaisinimas, spermatozoidas tik sužadina jį dalintis (apvaliosios kirmėlės, karosas).

Gyslaĩnė – plonas, vidurinis akies obuolio sluoksnis su kraujagyslėmis ir pigmentais, absorbuojančiais nuklydusius spindulius.

Gyvýbės savýbės – jaudrumas, dauginimasis, medžiagų apykaita, augimas ir judėjimas.

Gyvū̃nai – sudėtingų daugialąsčių heterotrofinių organizmų karalystė, kuriems būdingas raumeninis judėjimas, lytinis dauginimasis, gyvenimo ciklas, kuriame suaugėlis visada diploidinis, o besivystantis gemalas praeina tam tikras vystymosi stadijas; sąlyginai gyvūnai skirstomi į stuburinius ir bestuburius.

Gleĩvės  – polisacharidai, viena iš veikliųjų medžiagų, esančių vaistiniuose augaluose: beazotės, angliavandenių prigimties, vandenyje brinkstančios medžiagos.

Glikogènas – polisacharidas, kurio pavidalu žmogaus ir gyvūnų organizme kaupiamos angliavandenių atsargos.

Glikolìzė – anaerobinė kvėpavimo stadija, vykstanti ląstelės citozolyje, kai gliukozė skyla į 2 piruvato molekules ir susidaro 2 ATP molekulės.

Glikozìdai – veikliosios kai kurių vaistinių augalų medžiagos:  nelakios, karčios, dažnai kristalinės ir nepatvarios, sudarytos iš cukrinės dalies – glikono ir necukrinės – aglikono; skirstomi į veikiančius širdį, laisvinančius, karčiuosius, lengvinančius kosulį ir kt.

Gliukò – angliavandenis, kraujyje esantis cukrus; fotosintezės metu augalų gaminama organinė medžiaga.

Globulìnai – kraujo plazmos baltymai.

Gniùžulas – daugialąsčių dumblių kūnas.

Griáučiai – skeletas, organizmo sistema, atliekanti apsauginę, atraminę ir judėjimo funkcijas.

Grỹbai – vienaląsčiai ir daugialąsčiai nejudrūs organizmai, siurbiantys savo fermentais paveiktą maistą.

Gutãcija – vandens lašelių išsiskyrimas lapo viršūnėje ir pakraščiuose dėl didelio šakninio slėgio.

H

Haliucinãcijos – ryškūs, nerealūs žmogaus sąmonės vaizdiniai, atsirandantys dėl ligos ar psichinės įtampos, pvz. dykumoje, kur dėl vienodo kraštovaizdžio ir pojūčių stokos atsiranda įtampa.

Haplòidinis – viengubas (n) chromosomų rinkinys, esantis gametose bei augalų sporose.

Helmintòzės – kirmėlinės ligos.

Hemofìlija – kraujo nekrešėjimas, paveldima liga.

Hemoglobìnas – geležies turintis raudonas kraujo pigmentas, esantis eritrocituose, perneša deguonį bei padeda pašalinti anglies dioksidą.

Hemolìmfa – kraujo ir tarpląstelinio skysčio mišinys, randama gyvūnuose su atvira kraujotakos sistema.

Hemolìzė – eritrocitų irimas.

Herbicìdai – cheminės medžiagos naudojamos piktžolėms naikinti.

Hermafrodìtas – organizmas turintis abiejų lyčių veisimosi organus.

Heterogamètinė lytìs - lytis produkuojanti dviejų tipų gametas – su X arba Y lytinėmis chromosomomis.

Heterotròfai (vartótojai, konsumeñtai) – organizmai mintantys gatavomis organinėmis medžiagomis.

Heteròzė – padidinto gyvybingumo efektas, kartais pasireiškiantis kryžminant skirtingus organizmus.

Heterozigòtas – organizmas turintis skirtingus alelius pagal tą patį požymį: dominantinį ir recesyvinį (Aa); išoriškai visada matomas dominuojantis fenotipas.

Hibrìdas – organizmas, gautas suporavus pagal tam tikrą požymį / grupę požymių skirtingus tėvus.

Hibridizãcija – genetiškai skirtingų individų kryžminimas, siekiant gauti palikuonis.

Hidatòdės – lapų viršūnių arba pakraščių ląstelės, pro kurias vyksta gutacija.

Hidrofìlinės – medžiagos, kurios gerai tirpsta vandenyje.

Hidrofìtai – augalai, prisitaikę augti vandenyje.

Hidrofòbinės – netirpios vandenyje medžiagos.

Hidrolìzė (hidratãcija) – medžiagų skilimas veikiant jas vandeniu.

Hidropònika – augalų auginimas vandeniniuose tirpaluose be dirvožemio.

Hìfai – grybo vegetatyvinio kūno siūlai.

Higienà mokslas, tiriantis sąlygas, būtinas žmogaus sveikatai išsaugoti ir stiprinti.

Hilobiòntai – organizmai, gyvenantys miško aplinkoje.

Hipertònija – padidėjęs kraujospūdis.

Hipòfizė – pasmegeninė liauka, gamina hormoną somatotropiną, reguliuojantį augimo procesą ir baltymų sintezę.

Histològija – mokslas apie daugialąsčių gyvūnų ir žmogaus audinių struktūrą, formavimąsi bei funkcijas.

Homeostã– organizmo vidinės terpės dinaminis pastovumas.

Homogamètinė lytìs - lytis produkuojanti tik vieno tipo gametas, pvz. tik su X lytine chromosoma.

Homològija – požymių panašumas, kurį lemia bendri protėviai.

Homologìnės chromosòmos – homologai, panašios sandaros, tokius pačius genus turinčios chromosomų poros, kurių viena gaunama iš tėvo, o kita iš motinos.

Homologìniai póžymiai – panašūs požymiai, kurie būdingi daugeliui skirtingų organizmų, kilusių iš bendro protėvio, pvz. panaši stuburinių gyvūnų galūnių sandara.

Homotèrminiai – šiltakraujai gyvūnai, galintys palaikyti pastovią kūno temperatūrą (paukščiai ir žinduoliai).

Homozigòtas – organizmas turintis vienodus alelius – abu dominuojančius (AA) arba abu recesyvinius (aa) pagal tą patį požymį.

Hormònai – biologiškai labai aktyvios medžiagos, susidarančios vidaus sekrecijos liaukose bei reguliuojančios organizmo veiklą.

I

Ichtiològija – mokslas apie žuvis.

Idioadaptãcija – maži evoliuciniai pakitimai, padedantys organizmams išgyventi, pvz., slepiamoji ar įspėjamoji spalvos, suplotas dugno žuvų kūnas, augalų žiedų prisitaikymai kryžminiam apdulkinimui ir t.t..

Ìkrai – žuvų, moliuskų ar varliagyvių kiaušinėliai.

Iliùzija –  dėl tam tikrų priežasčių žmogaus smegenyse atsirandantis iškreiptas tikrovės objekto vaizdas.

Implantãcija – gyvūnų gemalo įsitvirtinimas į gimdos sienelę.

Imunitètas – organizmo atsparumas užkrečiamoms ligoms.

Inbrìdingas – 1) kai susilieja to paties individo lytinės ląstelės (augalų savidulka); 2) kryžminimas su giminaičiais.

Infárktas – organo dalies žūtis (nekrozė) dėl sutrikusio aprūpinimo krauju, kai kraujagyslę užkemša trombas.

Informãcinė RNR (iRNR) – ribonukleorūgštis, kuri perneša informaciją iš DNR į ribosomas.

Ìnkstai – poriniai pupelės formos organai, esantys juosmens srityje, dalyvauja šlapimo susidaryme; vienas iš stuburinių šalinimo organų, kurio pagrindinis vaidmuo - vandens apykaitos reguliavimas.

Insekticìdai – cheminės medžiagos vabzdžiams naikinti.

Insulìnas – baltyminis kasos hormonas, reguliuojantis gliukozės kiekį kraujyje.

Insùltas – kraujo išsiliejimas į smegenis.

Interfãzė – ląstelės gyvenimo etapas tarp dalijimųsi, pasiruošimas dalijimuisi, kai ląstelė auga, dvigubėja jos DNR, organoidai, sintetinami baltymai, ATP; kai kurios ląstelės (nervinės, raumeninės) visą gyvenimą išlieka šiame etape.

Interferònas – baltymas, pasižymintis priešvirusiniu aktyvumu.

Intrònas – geno DNR atkarpos nekoduojančios aminorūgščių.

Invèrsija – chromosomos segmento apsisukimas 180˚.

Išorìnis apvaisìnimas – kai gametos išleidžiamos į aplinką – vandenį, kur įvyksta jų susijungimas; taip apvaisinami žuvų, varliagyvių ikrai.

Išorìnis kvėpãvimas – dujų apykaita plaučiuose tarp oro ir kraujo.

Izoliãcija – biologinės, geografinės, fenologinės ar kitos kliūtys laisvam individų kryžminimuisi.

J

Jautrùmas (dirglùmas) – gyvo organizmo savybė reaguoti į pakitusią aplinką.

Jungiamàsis audinỹs – sujungia, apsaugo įvairias struktūras, remia ir palaiko gyvūno kūną, užpildo tarpus, kaupia riebalus, pvz., kaulai, kremzlės, kraujas, limfa.

Jutìmo òrganas – tam tikros sandaros organizmo dalis, per kurią suvokiame išorinio pasaulio signalus; pas žmogų yra šie jutimo organai: akis, ausis, nosis, liežuvis ir oda, atitinkantys 5 pojūčius.

Jutìmo òrgano sándara – sudaro 3 dalys: receptorius, išorės signalą paverčiantis nerviniu impulsu; laidinė dalis – juntamųjų neuronų ataugos, perduodančios nervinį impulsą į galvos smegenų žievę; centras smegenų žievėje, analizuojantis gautą informaciją.

K

Kalbà – bendravimo, minčių perdavimo ir priėmimo priemonė.

Kãlius/kãliusas – nediferencijuotų augalo ląstelių telkinys.

Kamíeninės ląstẽlės – nespecializuotos, nuolat besidalinančios ir atsinaujinančios ląstelės; esant tam tikroms sąlygoms gali būti paskatinta jų diferencijacija į specialias funkcijas atliekančias ląsteles; žinomos gemalo ir suaugusio organizmo (somatinės) kamieninės ląstelės.

Kancerogènas – vėžį sukeliantis mutagenas.

Kankorėžìnė liaukà (epifìzė) – gamina hormonus melatoniną (reguliuoja paros ritmą, lytinių hormonų gamybą, slopina skydliaukės funkcijas) ir seratoniną (skatina skydliaukės funkcijas).

Kapiliãrai – smulkiausios kraujagyslės, kuriose vyksta medžiagų apykaita tarp kraujotakos sistemos ir aplinkinių audinių.

Karalỹstė – aukščiausias gyvosios gamtos klasifikacijos rangas, į kurį organizmai skiriami atsižvelgiant į jų ląstelių sandarą, organizmo sudėtingumą, mitybą, judrumą.

Kariokinè – branduolio dalijimasis.

Kariotìpas – išdėstytų poromis chromosomų vaizdas.

Karníena (floemà) – laidusis audinys, kuriuo augale pernešamas organinių medžiagų (gliukozės) tirpalas.

Karotìnas – geltonas, oranžinis, raudonas augalų pigmentas, tirpus riebaluose, vitamino A (retinolio) pirmtakas.

Kasà – mišrios sekrecijos liauka, gaminanti virškinimo fermentus ir hormoną insuliną.

Katadròmai – žuvys, kurios gyvena upėse, o neršti plaukia į jūrą.

Kauliflòrija – reiškinys, kai augalo žiedai tvirtinasi tiesiog prie šakų arba kamieno žievės (žalčialunkis, fikusas, duonmedis).

Káulų čiulpaĩ – medžiaga užpildanti kaulo ertmę; raudonuosiuose čiulpuose gaminamos kraujo ląstelės, geltonieji pripildo ilgųjų kaulų ertmes.

Kazeìnas – atsarginis pieno baltymas.

Kẽpenys – virškinimo liauka, atliekanti daug įvairių funkcijų: gamina tulžį, ardo senus eritrocitus, atlieka detoksikaciją, gamina kraujo plazmos baltymus, reguliuoja gliukozės vertimą glikogenu, gamina šlapalą.

Keratìnas – struktūrinis nagų, plaukų, ragų baltymas, raginė medžiaga.

Kérpė – organizmas, egzistuojantis kaip grybo ir autotrofinio dumblio simbiozė.

Kiaušinė̃lis – moteriškoji lytinė ląstelė.

Kiaušìntakis – moters porinis vidinis lyties organas, jungiantis gimdą su kiaušidės aplinka.

Kintamùmas – organizmų savybė indvidualiai vystantis įgyti naujų požymių, gali būti paveldimas ir nepaveldimas.

Kinãzė – ląstelės fermentas, dalyvaujantis fosforilinime - atskeliantis fosfato grupę nuo ATP molekulės ir prijungiantis ją prie kito baltymo.

Kir̃mėlės – primityvūs, neturintys skeleto bestuburiai gyvūnai, gyvenantys laisvai arba parazituojantys kitų organizmų viduje; skirstomos į tris tipus: plokščiosios, apvaliosios ir žieduotosios kirmėlės; atstovai: kaspinuotis, planarija, askaridė, sliekas, dėlė ir kt.

Klãsė – klasifikacijos rangas, apimantis giminingų gyvūnų būrius arba augalų, grybų eiles.

Klasifikúoti – suskirstyti organizmus pagal jų giminystės ryšius ir panašumą.

Klausõs recèptoriai – plaukuotosios juntamosios ląstelės, esančios vidinės ausies sraigėje, jos sraigės skysčio virpėjimus paverčia nerviniais impulsais.

Klònas – visi tapatūs vienos ląstelės palikuonys, atsiradę mitozės keliu.

Kodominãvimas – toks paveldėjimas, kai abu to paties geno aleliai vienodai pasireiškia fenotipe (pvz., AB kraujo grupė).

Kodònas  – trys (du, keturi) DNR arba iRNR nukleotidai, koduojantys atitinkamą aminorūgštį arba transliacijos pabaigą.

Kohèzija – vandens molekulių sukibimas vandenilinėmis jungtimis.

Kòkai – rutulio formos bakterijos.

Kolagènas – kremzlių, sausgyslių, odos struktūrinis baltymas.

Koleòptilė – diegamakštė, pirmasis dygstančios sėklos lapelis.

Kombinacìnis kintamùmas – tai nauji paveldimosios informacijos deriniai lytiniu keliu besidauginančių organizmų palikuonyse; jo priežastys – atsitiktinis bivalentų išsidėstymas mejozės 1 dalijimosi metafazėje, krosingoveris mejozės 1 dalijimosi profazėje ir skirtingi gametų paveldimosios informacijos deriniai.

Komensalìzmas – tai tokie santykiai tarp rūšių, kai viena iš jų turi naudos, o kita nepatiria nei naudos, nei žalos, pvz., viena rūšis gali naudotis kita kaip slėptuve, būstu ar transporto priemone: vėžys vienuolis gyvena paliktose moliuskų kriauklėse, mėšlavabalis minta galvijų mėšlu ir kt.

Komplementarùmo (atitikìmo) prìncipas – reguliuojantis DNR spiralės susidarymą; vienos vijos nukleotidai išsidėsto atitinkamai kitos vijos nukleotidams: azotinė bazė adeninas atsiduria priešais kitos vijos timiną ir susijungia dviem vandeniliniais ryšiais; azotinė bazė citozinas susijungia su kitos vijos guaninu trimis vandeniliniais ryšiais; svarbus tiksliam genetinės informacijos kopijavimui bei perdavimui.

Kondensãcija – reakcija, kai iš smulkių molekulių susidaro stambesnės, tuo pat metu atskylant vandens molekulėms.

Konjugãcija – apsikeitimas paveldima informacija per citoplazminius tiltelius, pvz., susijungiant kai kurių grybų, dumblių skirtingų potencialų siūlams.

Kontracèptinės príemonės – padedančios apsisaugoti nuo nėštumo, pvz. spiralės, prezervatyvai, gaubtuvėliai, kontraceptinės piliulės, spermicidiniai tepalai ir kt..

Konvergèncija – negiminingų organizmų anatominių, morfologinių ar fiziologinių požymių, elgsenos supanašėjimas; dėl konvergencijos supanašėję organai vadinami analoginiais.

Krakmõlas – augalų sintetinamas angliavandenis, gliukozės polimeras.

Kraštóvaizdis – žemės plotas, kuriam būdingas tam tikras gamtinių komponentų derinys.

Kraujóspūdis – kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles, susidaręs tekant kraujo srovei kraujagyslėmis; priklauso nuo širdies darbo, išstumiamo kraujo kiekio, klampumo, kraujagyslių sienelių pasipriešinimo; sveiko žmogaus normalus kraujo spaudimas – 120mm Hg stulpelio (sistolinis) ir 60-80mm Hg stulpelio (diastolinis).

Kraujótaka – kraujo arba hemolimfos tekėjimas kraujagyslėmis ir kūno ertmėmis.

Krèbso cìklas – aerobinio kvėpavimo stadija, vykstanti mitochondrijų matrikse; jos metu piruvatas baigiamas skaidyti ir iš vienos gliukozės molekulės susidaro 4 molekulės CO2 ir 2 molekulės ATP.

Kremzlìnės jungtỹs – pusiau paslankios kaulų jungtys, esančios tarp stuburo slankstelių.

Krỹžminimas –  tam tikru požymiu tarpusavyje besiskiriančių individų dauginimas.

Kryžmìnis apdùlkinimas – kai vieno augalo žiedadulkės patenka ant kito augalo piestelės purkos; gali atlikti vėjas, vabzdžiai, paukščiai.

Kròsingoveris – genetinės medžiagos mainai tarp neseserinių chromatidžių; vyksta 1 mejozės dalijimosi profazėje.

Krū́mai – augalai, kurie neturi pagrindinio stiebo arba jis šakojasi prie pat žemės paviršiaus.

Krumplýnas – raumeninis žiedas aplink akies lęšį, keičiantis jo išgaubtumą.

Krūtìnplėvė (plèura) – kiekvieną plautį supantis ir krūtinės ertmę dengiantis jungiamojo audinio sluoksnis.

Kserofìtai – sausų vietų augalai, galintys ilgai išgyventi be vandens, pvz. kaktusai, karpažolės.

Kūgẽliai (kolbẽlės) – regėjimo receptoriai, aktyvūs ryškioje šviesoje bei skiriantys spalvas.

Kuokẽlis – vyriškoji žiedo dalis, sudaryta iš dulkinės, kurioje vystosi žiedadulkės, ir kotelio.

Kutìkulė – 1) augalo lapų viršutinis vaškinis sluoksnis; 2) daugumos gyvūnų odą dengiantis, negyvas, vandens nepraleidžiantis sluoksnis.

Kvėpãvimas – procesas, kurio metu , naudojant deguonį, skaidomi sudėtingi organiniai junginiai ir išsiskiria energija; ląstelinis kvėpavimas vyksta mitochondrijose.

Kvėptùkai – stigmos, sausumos nariuotakojų kūno šonuose esančios angelės, pro kurias oras patenka į trachėjas.

L

Lãpo gyslos – tai lapo indų kūleliai sudaryti iš laidžiojo audinio pluoštelių.

Ląst– savarankiškai atsigaminanti gyva sistema; struktūrinis bei funkcinis gyvybės vienetas.

Ląstẽlės gyvẽnimo cìklas – tai laikotarpis nuo ląstelės atsiradimo iki žūties arba paskutinio jos dalijimosi; sudaro du etapai – interfazė ir mitozė.

Lérva – vabzdžio vystymosi stadija.

Lę̃šis – skaidrus, abipus išgaubtas akies darinys, laužiantis pro jį praeinančią šviesą.

Leukocìtai – baltieji kraujo kūneliai.

Lichenològija – mokslas apie kerpes.

Limfà – audinių skystis su medžiagų apykaitos produktais.

Lìmfmazgiai – antriniai limfiniai organai, kuriuose bręsta limfocitai.

Limfocìtai – leukocitai, atsakingi už imuninį atsaką.

Liposòmos – labai aktyvios aliejaus dalelės įsiskverbiančios į giliausius odos sluoksnius ir ją maitinančios; naudojamos kosmetikoje.

Lizosòmos – maži membraniniai kūneliai, dalyvaujantys ląstelės virškinime.

Lygíeji raũmenys – nevalingi, sudaryti iš verpstės formos vienabranduolių skaidulų, sudaro vidaus organų sieneles – kraujagyslių, virškinimo trakto, gimdos, šlapimo pūslės, kvėpavimo takų ir kt.

Lytìnės liaũkos – mišrios sekrecijos liaukos: vyriškosios – sėklidės, gamina hormoną testosteroną ir lytines ląsteles – spermatozoidus; moteriškosios – kiaušidės, gamina hormonus estrogeną, progesteroną ir moteriškąsias lytines ląsteles – kiaušinėlius. Jų gaminami hormonai reguliuoja antrinių lytinių požymių vystymąsi.

Lytìnis dimorfìzmas – kai patinai savo išvaizda ryškiai skiriasi nuo patelių, pvz. elniavabalio patinai turi dideles ragų formos išaugas, spalvingas didžiosios anties patinas ir pilkai rusva patelė bei kt.

Lytìs – visuma organizmo savybių ir požymių, lemiančių palikuonių vedimą ir genetinės informacijos perdavimą gametoms.

Lokùsas – chromosomos konkreti vieta, kurioje yra to paties geno sritis.

M

Maĩlius – žuvų vystymosi stadija.

Makroevoliùcija – procesas, kai iš rūšių susidaro naujos gentys, iš genčių – naujos šeimos ir t.t.; vyksta labai ilgai ir tiesiogiai netiriama.

Malpìgijaus vamzdẽliai – ilgi, ploni vamzdeliai, prisitvirtinę prie žarnos ir atliekantys šalinimo funkciją vabzdžių ir vorų organizme.

Manomètras – prietaisas kraujospūdžiui matuoti.

Mą̃stymas – turimų žinių perdirbimas, analizė ir sintezė mintyse.

Mažakraujstė – liga, kai organizme sumažėja hemoglobino.

Mediãtoriai – cheminės medžiagos padedančios perduoti nervinį impulsą iš neurono į neuroną (veikia sinapsėje).

Medíena (ksilemà) – laidusis audinys, kuriuo augalas perneša vandenį ir mineralines medžiagas.

Mẽdžiai – stambūs augalai su išsivysčiusiais daugiamečiais stiebais.

Mejòzė – redukcinis ląstelių dalijimasis, kai susidaro ląstelės su perpus mažiau chromosomų  (gametos).

Melanìnas – tamsios spalvos pigmentas, randamas odoje, plaukuose, akies tinklainėje; saugo nuo ultravioletinių spindulių.

Menárchė – pirmųjų mėnesinių pradžia.

Mėnesìnės (menstruãcijos) – kas mėnesį pasikartojantis kraujavimas iš gimdos, kurio metu su gimdos gleivine pašalinamas neapvaisintas kiaušinėlis.

Meningìtas – smegenų dangalų uždegimas, virusinė liga.

Menopáuzė – mėnesinių pabaiga moters gyvenime (~ 50 metus).

Mergỹstės plėvė̃ – pridengianti makšties angą, suplyšta per pirmąjį lytinį aktą; jos gali ir nebūti.

Metabolìzmas – medžiagų apykaita ląstelėje, organizme.

Metafãzė – antroji ląstelės dalijimosi fazė, kurioje baigia formuotis dalijimosi verpstė, chromosomos išsidėsto pusiaujyje, jų centromeros prisitvirtina prie verpstės siūlų, chromatidės atsiskiria viena nuo kitos; mejozės 1 dalijimosi metafazėje ląstelės pusiaujyje išsidėsto bivalentai, o chromatidės neatsiskiria.

Metamorfòzė – žymus organizmo formos, išvaizdos bei fiziologinių procesų pasikeitimas vystymosi eigoje, pvz. drugio: kiaušinis - lerva - lėliukė - suaugėlis.

Micèlis – grybo kūnas, sudarytas iš susiraizgiusių grybienos siūlų - hifų.

Migas – vidinis aktyvus nervų sistemos slopinimas; saugo nuo pervargimo.

Miẽlės – vienaląsčiai mikroskopiniai grybai, dauginasi pumpuruodami.

Migrãcija – sezoninis keliavimas iš vieno regiono į kitą.

Mikològija – mokslas apie grybus.

Mikorìzė – grybų simbiozė su aukštesniųjų augalų šaknimis.

Mikòzės – grybų sukeltos ligos.

Mikròbai – smulkūs mikroskopiniai organizmai (bakterijos, virusai, pirmuonys ir kt.).

Mikrobiològija – mokslas tiriantis smulkiausius tik pro mikroskopą įžiūrimus organizmus: bakterijas, virusus, pirmuonis, mikroskopinius grybus, dumblius.

Mikroevoliùcija – naujų populiacijų, porūšių ir rūšių susidarymas; vyksta populiacijos viduje.

Mikropìlė – 1) mažutė gemalinio maišelio angelė, pro kurią dulkiadaigis patenka į maišelį, augalo apvaisinimo metu; 2) kai kurių gyvūnų kiaušinio dangalo angelė, pro kurią į kiaušinį patenka spermatozoidas.

Mikroskòpas – prietaisas, kuriuo galima stebėti ir tirti šimtus ir tūkstančius kartų padidintą tiriamojo objekto vaizdą; yra šviesiniai, transmisiniai elektroniniai ir skenuojamieji elektroniniai mikroskopai.

Mimìkrija – specialus prisitaikymo būdas, kai vienas augalas ar gyvūnas (mėgdžiotojas) supanašėja su kitu augalu ar gyvūnu (modeliu) dažniausiai geliančiu, nuodingu, pvz., žiedmusė primena geliančius vabzdžius, baltažiedė notrelė panaši į didžiąją dilgėlę; paukščiai, gyvūnai jų neliečia.

Miozìnas – raumenų baltymas, dalyvaujantis susitraukiant ir atsipalaiduojant raumens skaiduloms.

Mišr̃ios liaũkos – kasa ir lytinės liaukos, kurios tuo pat metu atlieka ir vidinės, ir išorinės sekrecijos funkcijas.

Mitýbos grandìnė – paprastas, nuoseklus mitybos ryšys tarp organizmų (maisto ir jo vartotojų), pvz. augalas→augalėdis→plėšrūnas.

Mitýbos lygmuõ – tai visi organizmai, kurie maitinasi tam tikru būdu, panašiu maistu – jie yra tam tikrame mitybos lygmenyje, pvz., pirmas mitybos lygmuo – gamintojai (augalai), antras – augalėdžiai (vabzdžiai, pelės) ir t.t.; į mitybos lygmenis neįtraukiami parazitai ir parazitų parazitai; sąvoka netaikoma skaidymo grandinėse.

Mitýbos tiñklas – visi mitybos ryšiai buveinėje.

Mitochòndrijos – membraniniai ląstelių organoidai, dalyvaujantys ląstelės kvėpavime ir išskiriantys energiją.

Mitò – ląstelių netiesioginis dalijimasis, susidarant chromosomoms, po jos gaunamos dvi identiškos dukterinės ląstelės.

Modifikãcijos – tai nepaveldimi organizmo išorės (fenotipo) pakitimai atsiradę dėl aplinkos poveikio, kai genotipas išlieka toks pats.

Modifikacìnis kintamùmas – tai organizmų prisitaikymo prie aplinkos išraiška.

Mókslinis rū́šies pavadìnimas – binarinis (dvinaris) organizmo pavadinimas iš dviejų lotyniškų žodžių, kurių pirmasis yra genties, o antrasis rūšies vardas, pvz., Anemone nemorosa L.– baltažiedė plukė, Pinus sylvestris L.– paprastoji pušis (lietuvių kalboje pirmas rašomas rūšies žodis, antras – genties).

Moliùskai – bestuburiai gyvūnai, kurių kūnas minkštas, sudarytas iš vidaus organų, mantijos ir kojos, kai kurie turi kriauklę, būdinga atvira kraujotakos sistema; atstovai: kalmarai, sraigės, perluotės.

Monèros – bakterijos ir melsvabakterės; prokariotai, bebranduolių organizmų karalystė.

Monosòmija – atvejis, kai indvidas turi vieną chromosomą vietoj poros (2n-1).

Morfològija – mokslas apie augalų, gyvūnų ar žmogaus išorinę sandarą, išvaizdą.

Morfìnas – aguonų alkaloidas, narkotikas.

Mòrulė – ląstelių kekė, susidaranti greitai dalijantis apvaisintam kiaušinėliui.

Mutãcijos – paveldimosios informacijos spontaniški pokyčiai, klaidos; žaliava gamtinei atrankai, palaiko populiacijų heterogeniškumą ir gamtinę įvairovę.

Mutualìzmas – simbiozė.

Mutagènai – tai aplinkoje esančios medžiagos, kurios sukelia paveldimosios informacijos pokyčius, pvz. radioaktyvūs elementai, rentgeno, ultravioletiniai spinduliai, vaistai, tirpikliai ir kt.

N

Nacionãlinis párkas – teritorija, kurioje yra tik tam regionui būdingų gamtos, mokslo, mokymo ir kultūros vertybių; jame žmogaus veikla turi būti derinama atsižvelgiant į gamtos apsaugą.

Nariuotakõjai – gausiausias bestuburių gyvūnų tipas, kuriam priklauso vorai, vėžiagyviai ir vabzdžiai; jiems būdingos nariuotos galūnės, lankstus išorinis chitininis skeletas, segmentuotas kūnas, atvira kraujotakos sistema, vystymosi metamorfozės.

Narkòtikai – medžiagos keliančios nuotaiką, emocinę būseną, tačiau pavojingos sveikatai, nes kai kurios jau po pirmo pavartojimo iššaukia psichologinę ir fiziologinę priklausomybę; alkoholis, nikotinas, marichuana ir kt.

Nãstijos – aplinkos veiksnių sukelti augalo organų arba jų dalių judesiai, pvz. žiedų išsiskleidimas ir susiglaudimas paros bėgyje (fotonastija), pakeitus aplinkos temperatūrą (termonastija), pasikeitus orui, palietus ir pan.

Navìkas – nenormaliai auganti ląstelių sankaupa; gali būti nepiktybinis ir piktybinis.

Nefrìdijos – bestuburių organizme šalinimą atliekantys vamzdeliai.

Nefrònai – smulkučiai inkstų funkciniai elementai, filtruojantys kraują.

Nektãras – cukringas skystis, gaminamas žiedo vainiklapių apačioje esančių liaukų.

Nektònas – visi stambūs ar vidutinio dydžio vandens organizmai.

Nelytìnis dáuginimasis – dauginimosi būdas, kuriam reikalingas vienas tėvinis organizmas; skilimas pusiau, pumpuravimas ir kt.

Nepriklaũsomo póžymių paveldė́jimo dė́snis – genotipas susideda iš genų, kurie gali atsiskirti vienas nuo kito ir būti paveldimi nepriklausomi; pasireiškia tada, kai genai yra skirtingose chromosomų porose.

Neštas – žuvų dauginimosi procesas, ikrų ir pienių išleidimas.

Nèrvai -  nervinių skaidulų pluoštai.

Nèrvinės skáidulos – padengtos apvalkalėliais neuronų ataugos.

Nèrviniai mazgaĩ – neuronų kūnų sankaupos už centrinės nervų sistemos ribų.

Nèrvinis audinỹs – sudarytas iš neuronų ir neuroglijos ląstelių – pastarosios užpildo tarpus tarp neuronų kūnų ir jų ataugų bei maitina neuronus; paskirtis – nervinių impusų perdavimas, organizmo funkcijų reguliavimas, atmintis, mąstymas.

Nèrvinis ìmpulsas – elektrinės prigimties signalas, sklindantis nervine ląstele.

Nėštùmas – moters būsena, kurios gimdoje vystosi būsimasis kūdikis; trunka 270-280 dienų.

Netiesióginis výstymasis – kai organizmas gimsta nepanašus į suaugėlį ir besivystydamas patiria daug metamorfozių,  pvz., kiaušinis → vikšras → lėliukė → drugys.

Neurònas – nervinė ląstelė, sudaryta iš ląstelės kūno ir ataugų.

Neurò– lėtinis aukštosios nervinės veiklos sutrikimas, psichinė liga.

Nitrifikãcija (azòto fiksãcija) – azoto dujų pavertimas joniniu azotu (nitratais); gali būti biologinė – vykdo melsvabakterės, gumbelinės bakterijos, atmosferinė – žaibuojant, krintant meteoritams ir pramoninė – azotinių trąšų gamyba.

Nukleòidas – prokariotinės ląstelės sritis, kurioje yra DNR.

Nukleotìdai – nukleozido fosfatai, organiniai junginiai sydaryti iš azotinės bazės, cukraus ir fosfato; pavadinami pagal jame esančią azotinę bazę: adeninas, guaninas, citozinas, timinas, uracilas; sudaro DNR ir RNR molekules.

O

Óda – kūną dengiantis organas; sudaro antodis (epidermis), kuriame yra pigmento melanino ir tikroji oda (derma).

Odenà – baltas skaidulinis sluoksnis, dengiantis akies obuolį.

Onkogènai – vėžį sukeliantys genai, kurių produktai stimuliuoja nekontroliuojamą ląstelių dalijimąsi.

Ontogenè – indvidualus organizmo vystymasis nuo sporos arba apvaisinto kiaušinėlio iki to organizmo natūralios mirties.

Oogenèzė – kiaušinėlio formavimasis; vyksta kiaušidėse esančiuose folikuluose.

Operònas – struktūrinių ir reguliacinių genų grupė, funkcionuojanti kaip vienas vienetas.

Òpijus – išdžiovintos neprinokusių aguonų galvučių sultys.

Òrganas – tam tikros formos, sandaros kūno dalis, atliekanti specifines funkcijas.

Organòidai – ląstelės struktūros, atliekančios gyvybiškai svarbias funkcijas.

Òrganų sistemà – grupė panašios sandaros organų, atliekančių bendrą funkciją.

Orgãzmas – nevalingas lytinių organų raumenų susitraukinėjimas sueities metu, kurio metu pasiekiamas didžiausias malonumas.

Organìzmas – savarankiškai egzistuojantis gyvybės vienetas.

Ornitològija – mokslas apie paukščius.

Óro maĩšai – esantys skraidančių paukščių organizme; sujungti su plaučiais ir padeda paukščiui kvėpuoti skrydžio metu.

Òsmosas – vandens judėjimas per atrankiai laidžią membraną ten, kur didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija, o mažesnė vandens.

Osmosìnis slė̃gis – slėgis susidarantis dėl osmoso toje membranos pusėje, kur didesnė ištirpusių medžiagų koncentracija.

Osteocìtai – kaulinio audinio ląstelės.

Ovuliãcija – folikulo plyšimas ir subrendusio kiaušinėlio išėjimas iš kiaušidės.

Ozòno ekrãnas – ozono (O3) sluoksnis atmosferoje,    sulaikantis pavojingą gyvybei ultravioletinę spinduliuotę.

P

Paìlgosios smẽgenys – jungia galvos ir nugaros smegenis, jose yra gyvybiškai svarbūs centrai, reguliuojantys kvėpavimą, virškinimą, širdies veiklą.

Paleontològija – mokslas tiriantis fosilijas bei teikiantis žinių apie gyvybės istoriją.

Parasimpãtinė nèrvų sistemà – reguliuoja vegetacines kūno funkcijas (virškinimas, liaukų darbas, augimas ir kt.); jos nerviniai mazgai yra prie organų, kuriuos įnervuoja.

Parazìtai – organizmai gyvenantys kitų gyvų organizmų viduje ar išorėje ir besimaitinantys jų medžiagomis.

Partenogenèzė – lytinio dauginimosi atmaina, kai gemalas vystosi iš neapvaisinto kiaušinėlio (bitės, vėžiagyviai).

Pavéldimas kintamùmas – tai organizmo pokyčiai, nulemti genotipo ir išliekantys keliose kartose; jį lemia mutacijos, rekombinacijos ir genų dreifas.

Paveldimùmas – organizmų savybė perduoti savo požymius palikuonims.

Paũkščiai – stuburiniai šiltakraujai gyvūnai, kuriems būdinga plunksnų danga, skraidymui skirti sparnai, oro maišai, keturių kamerų širdis, kiaušinis kietu lukštu.

Peptìdai – nedidelės masės baltymai, sudaryti iš keleto ar keliolikos aminorūgščių. 

Pèrai – bičių ar kitų vabzdžių auginamos lervos.

Perifèrinė nèrvų sistemà – nervai, nerviniai rezginiai ir nerviniai mazgai.

Pesticìdai – cheminės medžiagos naudojamos žemės ūkyje augalų apsaugai nuo ligų, kenkėjų, piktžolių; daugelis nuodingos, kaupiasi dirvoje bei mitybos grandine pereina į žmogaus organizmą (dustas, simazinas).

pH – aplinkos rūgštingumo – bazingumo rodiklis.

Piestẽlė (vaislapė̃lis) – moteriškoji žiedo dalis, kurioje vystosi sėklapradžiai; ją sudaro purka (viršutinė dalis), liemenėlis (vidurinė dalis) ir mezginė (apatinė, paplatėjusi dalis).

Pigmeñtai – gamtiniai dažai.

Pinocitòzė – skysčio lašelių patekimas į ląstelę, endocitozės atvejis.

Pirmõs kartõs hibrìdų vienodùmo taisỹklė (anksčiau – pirmas Mendelio dėsnis) – sukryžminus du skirtingus homozigotinius organizmus, visi pirmos kartos palikuonys bus vienodi ir paveldės dominuojantį požymį.

Placentà – laikinas organas, per kurį vyksta medžiagų apykaita tarp motinos organizmo ir vaisiaus.

Planktònas – mikroskopiniai vandens nešami organizmai.

Plastìdės – augalų ląstelių organoidai turintys pigmentų; žali – chloroplastai, raudoni, violetiniai – chromoplastai, bespalviai – leukoplastai (amiloplastai).

Plaũčiai – poriniai kvėpavimo sistemos organai, kuriuose vyksta dujų apykaita tarp oro ir kraujo.

Plaũčių ventiliãcija – kvėpavimo judesiai: įkvėpimas ir iškvėpimas, vykstantys automatiškai.

Plazmìdė – žiedinė DNR molekulė; randama bakterijose; naudojama genų inžinerijoje.

Plãzminė membranà – ląstelę dengianti struktūra iš fosfolipidų dvisluoksnio su įsiterpusiais baltymais.

Plazmolìzė – citoplazmos atsitraukimas nuo ląstelės sienelės; įvyksta dėl osmoso, kai augalo ląstelė patenka į hipertoninį tirpalą.

Pleotròpija – reiškinys, kai vieno geno alelis lemia daugiau nei vieną požymį (Marfan'o sindromas)

Plėšrū̃nai – organizmai, kurie minta kitais gyvais organizmais (grobiu, aukomis).

Plùnksnos – ypatingas raginis odos darinys, paukščių kūno danga.

Poikilotèrminiai – šaltakraujai gyvūnai, kurių kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos (ropliai, žuvys, varliagyviai).

Pójūčiai – daiktų ar reiškinių įvairių savybių vaizdai mūsų smegenyse.

Poligèniniai póžymiai – kuriuos lemia keli vienodai veikiantys genai, pvz., AB kraujo grupė.

Polimèras – stambiamolekulinis junginys, sudarytas iš daug kartų pasikartojančių vienodų grandžių – monomerų.

Poliomielìtas – virusinis nugaros smegenų pilkosios medžiagos pažeidimas.

Poliplòidai – organizmai turintys daugiau nei du chromosomų rinkinius (besėkliai arbūzai, bananai): triploidas – 3n, tetraploidas – 4n ir kt.

Poliplòidija – chromosomų rinkinio kartotinis padaugėjimas.

Polisòma – iš vienos iRNR ir kelių arba daugelio ribosomų sudaryta ląstelės struktūra, sintetinanti baltymus.

Polispèrmija – reiškinys, kai į kiaušinį prasiskverbia ir jį apvaisina iš karto daug spermatozoidų (spermijų); būdinga aukštesniesiems augalams, vabzdžiams, ropliams, paukščiams.

Politènija – labai didelių (šimtus kartų didesnių už normalias), daugialypių chromosomų buvimas kai kurių ląstelių branduoliuose.

Populiãcija – visuma vienai rūšiai priklausančių organizmų, gyvenančių konkrečioje vietoje ir atskirta nuo kitų tos pačios rūšies grupių.

Populiãcijos ddis – tai jos individų skaičius.

Populiãcijos tañkis – populiacijos individų skaičius ploto ar erdvės vienete.

Populiãcinės bañgos – reguliarus populiacijos skaitlingumo kitimas.

Póžymių išsiskýrimo dė́snis  (pirmas Mendelio dėsnis) – kryžminant pirmos kartos palikuonis heterozigotus tarpusavyje, antroje F2 kartoje požymiai išsiskirs santykiu 3:1 pagal fenotipą ir 1:2:1 pagal genotipą.

Profãzė – pirmoji ląstelės dalijimosi fazė, kurioje išryškėja chromosomos, išnyksta branduolio apvalkalėlis, branduolėliai, pradeda formuotis dalijimosi verpstė; mejozės pirmo dalijimosi metu vyksta krosingoveris.

Prokariòtai – organizmai ląstelėse neturintys tikrojo branduolio (bakterijos).

Promòtorius – specifinė nukleotidų seka DNR grandinėje lemianti transkripcijos pradžią.

Proteìdai – sudėtingieji baltymai, kurių sudėtyje be aminorūgščių dar yra nebaltyminės medžiagos – fosfatai, geležis, gliukozė ir kt.

Proteìnai – paprastieji baltymai, sudaryti tik iš aminorūgščių.

Protìstai – vienaląsčių ir daugialąsčių paprastos sandaros organizmų karalystė, kuriai priklauso dumbliai ir pirmuonys.

Protoplãstas – 1) neturinti sienelės augalo ląstelė; 2) vienos ląstelės protoplazma, susidedanti iš branduolio ir aplink jį esančios citoplazmos.

Pseudopòdijos – besikeičiančios formos citoplazmos išaugos, kurios padeda judėti vienaląsčiams pirmuonims – ameboms; toks judėjimo būdas vadinamas amebiniu.

Psichològija – mokslas apie žmogaus psichinės veiklos dėsningumus.

Psichotròpiniai preparãtai – medžiagos, keičiančios asmens psichiką ir suvokimą; morfinas, meskalinas, LSD ir kt.

Pùlsas – ritmingas arterijų sienelių bangavimas, kurį sukelia širdies skilvelių susitraukimai.

Pum̃puras – augalo lapo ar žiedo užuomazga, kurią saugo žvyneliai; lapų pumpurai vadinami vegetatyviniais, žiedpumpuriai – generatyviniais.

R

Rainẽlė – žiediška raumeninė diafragma akies priekyje, reguliuojanti į akį patenkantį šviesos srautą.

Ram̃stinis audinỹs – suteikia augalui tvirtumo, atsparumo tempimui lenkimui, jo ląstelės sustorėjusiomis sienelėmis, įeina į žievės ir medienos sudėtį; šio audinio nėra jaunuose, augančiuose organuose.

Raumenìnis audinỹs – sudarytas iš ilgų cilindro formos ląstelių, vadinamų skaidulomis; yra lygusis ir skersaruožis, atlieka judėjimo ir apsauginę funkcijas.

Reãkcijos nòrma – požymio modifikuoto kintamumo ribos.

Recèptoriai – juntamųjų neuronų darinai, kurie išorinio dirginimo energiją paverčia nerviniais impulsais; pagal dirgiklių pobūdį skirstomi į mechanoreceptorius, chemoreceptorius, termoreceptorius, garso, šviesos, skausmo receptorius.

Recesývinis alèlis – kurio pasireiškimą nustelbia dominantinis alelis; žymimas mažąja raide, pvz., a.

Recesývinis póžymis - požymis, kuris pasireiškia tik organizmuose turinčiuose abu recesyvinius alelius - recesyviniame homozigote.

Reflèksas – organizmo reakcija į dirginimą, atliekama ir kontroliuojama centrinės nervų sistemos.

Reflèkso lañkas – kelias, kuriuo sklinda nerviniai impulsai reflekso metu; sudaro 5 dalys: receptorius (jutimo organas) → juntamasis neuronas → CNS → judinamasis neuronas → vykdomasis organas.

Rekombinãcijos – nauji genomai (kokybiškai nauji organizmai) susidarantys populiacijoje alelių maišymosi metu.

Rekombinantìnė DNR – nauja, neįprasta DNR sumodeliuota iš kelių skirtingų šaltinių; DNR į kurią įterptas svetimas genas.

Reparãcijos fermeñtai – nuolat stebintys ir taisantys pažeidimus DNR molekulėje.

Reprodùkcija – dauginimasis, galimybė kurti organizmus panašius į save.

Retinòlis – vitaminas A, žmogaus ir gyvūnų organizme susidaro iš karotino.

Rezervãtas – teritorija, saugojama mokslo, mokymo, gamtos turtų apsaugos bei jų didinimo tikslais; jame žmogaus veikla galima tik būtinu atveju – stichinių nelaimių, epidemijų ir pan.; Lietuvoje yra 4 rezervatai: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto.

Rezòrbcija – organizmui reikalingų medžiagų įsiurbimas (žarnyne, nefronų kanalėliuose).

Rèzus (Rh) fãktorius – kraujo baltymas, kurį turi ~85% žmonių.

Ribosõma – ląstelės organoidas dalyvaujantis baltymų sintezėje; sudaro du subvienetai – didysis ir mažasis.

Ribosomìnė RNR (rRNR) – nukleorūgštis, kuri drauge su baltymais sudaro ribosomas.

Riebalaĩ – organinės medžiagos, netirpstančios vandenyje, sudarytos iš glicerolio ir riebiųjų rūgščių; ilgalaikės energijos atsargos augalams ir gyvūnams.

Rizòidas – dumblių, samanų į šaknis panašūs stiebo dariniai, skirti prisitvirtinti prie substrato ir siurbti vandenį..

RNR – ribonukleorūgštis, biopolimeras sudarytas iš vienos nukleotidų grandinės; baltymo sintezės tarpininkas ląstelėje.

Ropliaĩ – šaltakraujai sausumos stuburiniai, turintys trijų kamerų širdį, jų kūną dengia sausa suragėjusi, žvynuota oda, kvėpuoja plaučiais, deda kiaušinius su lukštu, bet yra ir gyvavedžių; atstovai: driežai, gyvatės, krokodilai, vėžliai.

Rudimeñtas  – silpnai išvystytas darinys, kuris veikė protėvių organizme, o palikuonių organizme nebeveikia, pvz. stuburgalis, apendiksas, trečiojo voko liekana, vyro speneliai.

Rū́šis – grupė vienos kilmės ir panašios sandaros  organizmų, galinčių laisvai kryžmintis tarpusavyje ir susilaukti vaisingų palikuonių.

Rū́šies kritèrijai – būdingi rūšies požymiai ir savybės: morfologinis kriterijus – išorinės ir vidinės sandaros panašumas; fiziologinis – gyvybinės veiklos procesų, pirmiausia dauginimosi panašumas; ekologinis – rūšies ekologinė niša; etologinis – elgsenos panašumai, garsiniai signalai; biocheminis – cheminė sudėtis; geografinis – rūšies arealas; genetinis – būdingas chromosomų rinkinys pagal skaičių ir formą.

S

Sãmanos – augalai, kurie neturi apytakinių (laidžiųjų) audinių, dauginasi sporomis, vandenį ir mineralines medžiagas siurbia pro lapus ir rizoidus, kuriais tvirtinasi dirvoje.

Są́monė – sudėtinga psichinė veikla, gebėjimas suvokti ir analizuoti savo bei aplinkinių elgesį, prisiminti, koreguoti įvykius.

Sąnars – paslanki kaulų jungtis.

Saponìnai – biologiškai aktyvūs junginiai, randami kai kuriuose augaluose, turi specifinę savybę – vandeniniuose tirpaluose putoja; vartojami atsikosėjimui skatinti, virškinimo ligoms gydyti, o didelės koncentracijos veikia kaip nuodai – sukelia eritrocitų irimą.

Savidùlka – kai to paties augalo žiedadulkės apdulkina piestelės purką.

Sė́kla – 1) žiedinių  ir plikasėklių augalų dauginimosi organas; sėklą sudaro luobelė, sporofito gemalas ir endospermas; 2) gyvūnų dauginimosi vyriškos lytinės ląstelės, sperma.

Sėklãpradžiai – augalo žiedo mezginėje esantys maži kūneliai, iš kurių po apvaisinimo formuojasi sėklos.

Selèkcija – dirbtinė atranka, siekiant pagerinti esamas ir sukurti naujas kultūrinių organizmų veisles.

Sèrumas – tai kraujo plazma be baltymo fibrinogeno.

Siklèmija – paveldima liga, kai žmogaus eritrocitai yra pjautuvo formos.

Simbiòzė – abipus naudingas skirtingų rūšių individų sambūvis, bendradarbiavimas, pvz. bitės ir liepos, ankštiniai augalai ir gumbelinės bakterijos, žmogus ir žarnyno lazdelė.

Simpãtinė nèrvų sistemà – parengia organizmą darbui, koordinuoja reakciją į stresą, jos nerviniai mazgai yra abipus stuburo.

Sìnapsė – neuronų susijungimo vieta.

Sistò– širdies susitraukimas.

Siū̃lės – nepaslankios kaulų jungtys, jomis sujungti kaukolės kaulai, dubens kaulas.

Skaidytójai (saprofìtai, saprofãgai, reduceñtai) – organizmai, mintantys negyva organine medžiaga, pvz. kai kurie grybai, bakterijos - mineralizuoja žuvusių organizmų liekanas.

Skersaruõžiai raũmenys – sudaryti iš daugiabranduolių skersai ruožuotų skaidulų, yra dvejopi: griaučių raumenys – valingi, širdies raumuo – nevalingas.

Skỹdliaukė – vidaus sekrecijos liauka, gamina hormonus tiroksiną ir kalcitoniną, reguliuojančius medžiagų apykaitos greitį, kalcio ir fosforo kiekį kraujyje.

Skrius - klasifikacijos rangas, kurį apima artimos augalų, grybų klasės.

Skõnio svogūnė̃liai – skonio receptoriai, esantys liežuvio speneliuose.

Skõnis – tai vandenyje ar seilėse ištirpusių cheminių medžiagų, veikiančių skonio organus, jutimas ir suvokimas; yra 4 skonio pojūčiai: rūgštus, saldus, kartus ir sūrus.

Smal̃kės – anglies monoksidas CO, bespalvės, bekvapės nuodingos dujos - jungiasi su kraujo hemoglobinu greičiau už deguonį.

Smegenė̃lės – galvos smegenų dalis, reguliuojanti pusiausvyrą, judesių koordinaciją, kūno raumenų darbą.

Sociològija – mokslas, nagrinėjantis visuomenės vystymosi dėsningumus.

Somãtinė ląstẽlė – kūno ląstelė, ne lytinė.

Somãtinė nèrvų sistemà – valinga periferinės nervų sistemos dalis, reguliuojanti griaučių raumenų veiklą.

Somãtinės mutãcijos – kurios vyksta somatinėse  ląstelėse ir perduodamos palikuonims nelytinio dauginimosi keliu.

Spèrma – spermatozoidai ir sėklinis skystis.

Spermárchė (poliùcijos) – berniukų lytinio brendimo požymis, naktinis savaiminis sėklos ištekėjimas; vyro vaisingo laikotarpio pradžia.

Spermatogenè– spermatozoidų susidarymas, augimas ir brendimas; vyksta sėklidėse.

Spermatozòidas – vyriškoji lytinė ląstelė.

Spygliuõčiai – pušūnai, sumedėję, beveik visada visžaliai, sėklomis besidauginantys aukštesnieji augalai; kai kurie išaugina kankorėžius; atstovai: kadagys, eglė, pušis.

Spirìlos – spiralės ar sraigės formos bakterijos.

Splãisingas – iRNR brendimo etapas, kai iškerpamos nefunkcionuojančios geno sekos (intronai) ir sujungiama grandinė iš funkcionalių atkarpų (egzonų).

Sporà – ypatinga augalų, grybų, bakterijų suformuojama dauginimosi ląstelė.

Spòriniai augalaĩ – kurie dauginasi sporomis; jiems priklauso samanos ir sporiniai induočiai.

Spòriniai induõčiai – augalai, kurie turi apytakinius audinius (rėtinius ir vandens indus) ir dauginasi sporomis (paparčiai, asiūkliai, pataisai).

Sporofìtas – augalo gyvenimo ciklo diploidinė karta, kurioje mejozės būdu susidaro haploidinės sporos; vyrauja paparčių, plikasėklių, gaubtasėklių gyvenime.

Statocìstai – duobagyvių, moliuskų, vėžiagyvių statinės pusiausvyros organai.

Stiebãgumbis – pakitęs požeminis stiebas, turintis pumpurus.

Stíebas – augalo dalis, jungianti pagrindinius maitinimo organus – šaknis ir lapus.

Stiebẽliai (lazdẽlės) – aktyvūs prieblandoje regėjimo receptoriai.

Strèsas – įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių fiziologinių reakcijų; ilgalaikis stresas išvargina žmogų, gresia įvairiomis ligomis.

Stromà – chloroplasto vidinė ertmė pripildyta skysčio; joje yra ribosomų, DNR, fermentų.

Sù lytimì „sukìbę“ gènai – esantys X chromosomoje, tačiau neturintys nieko bendro su lytimi.

Sù lytimì „sukìbę“ póžymiai – požymiai nulemti X chromosomoje esančių genų, tačiau neturintys nieko bendro su lytimi (daltonizmas, hemofilija, raumenų distrofija).

Substrãtas – 1) pradinės medžiagos dalyvaujančios fermentinėse reakcijose; 2) organizmo mitybinė terpė.

Sukulèntai – sultingi sausų vietų augalai, prisitaikę kaupti vandens atsargas; kaktusai, karpažolės ir kt.

Suvokìmas – procesas, kai susiformuoja daikto ar reiškinio vaizdo visuma.

Sveikatà – fizinė, psichinė ir socialinė žmogaus gerovė.

Svogū̃nas – pakitęs požeminis stiebas, ant kurio auga pakitę lapai – lukštai.

Š

Šakniãplaukiai – ilgos, plonos šaknų epidermio išaugos.

Šakniãstiebis – pakitęs požeminis stiebas, turintis pumpurus, žvynelius – pakitusius lapus.

Šaknìs – augalo organas, siurbiantis iš dirvos/substrato mineralines medžiagas, vandenį.

Šeimà – klasifikacijos rangas (taksonas), kuriam priskiriamos artimos, panašios gentys.

Šil̃tnamio reiškinỹs – žemės temperatūros kilimas ir klimato atšilimas, sąlygotas oro teršalų (daugiausia anglies dioksido), kurie veikia kaip šiltnamio stiklas:praleidžia į žemę krintančius saulės spindulius, bet sulaiko nuo jos sklindantį infraraudonąjį spinduliavimą.

Širdis arìtmija – širdies ritmo sutrikimas.

Širdiẽs automatìzmas – reiškinys, kai pačiame širdies raumenyje kyla jos susitraukimus skatinančios biosrovės; todėl iš organizmo išimta širdis kurį laiką dar plaka.

Širdiẽs infárktas – kai trombas užkemša vainikinę širdies arteriją.

Širdìs – dviejų (žuvys), trijų (varliagyviai) ar keturių (paukščiai, žinduoliai) kamerų organas, varinėjantis kraują po visą organizmą.

Šlãpalas – azoto turintis medžiagų apykaitos produktas, kuris susidaro organizme skaidantis aminorūgštims.

Šóninė lìnija – žuvų ir varliagyvių kūno šonuose esantys mechaniniai (lietimo, spaudimo) receptoriai.

Štãmas – dirbtinai išvesta mikroorganizmų rasė, veislė.

T

Taksònas – organizmų klasifikavimo rangas, pakopa.

Taksonòmija (sistemãtika) – organizmų apibūdinimo ir klasifikavimo mokslas.

Tanìdai – rauginės medžiagos, augaliniai polifenoliniai junginiai, sutraukiančio skonio, tirpsta vandenyje ir spirite; jų turintys vaistai vartojami nuo gastrito, viduriavimo, vidinio ir išorinio kraujavimo, nudegimams, nušalimams gydyti; priešnuodis apsinuodijus sunkiaisiais metalais ir alkaloidais.

Tárpinės smẽgenys – reguliuoja medžiagų ir vandens apykaitą, jomis į didžiųjų pusrutulių žievę sklinda impulsai iš visų receptorių; jų apačioje yra hipofizė.

Tárpinis (nevìsiškas) dominãvimas – paveldėjimo tipas, kai pirmos kartos hibridai paveldi tarpinius požymius, pvz. sukryžminus baltas ir raudonas vakarutes, pirmosios F1 kartos hibridai bus rožiniais žiedais.

Taurė́lapiai – žalios spalvos lapeliai, apsaugantys pumpure esantį žiedą.

Telofãzė – baigiamoji ląstelės dalijimosi fazė, kurios metu chromosomos išsivynioja ir virsta chromatinu, susiformuoja du nauji branduoliai, dalijasi citoplazma ir susidaro: po mitozės – 2 naujos ląstelės su 2n chromosomų rinkiniu, po dviejų mejozės dalijimųsi – 4 naujos ląstelės su haploidiniu (n) chromosomų rinkiniu.

Temperameñtas – paveldimas, lemiantis žmogaus išgyvenimus, elgseną, bendravimą emocinio jaudrumo tipas.

Teriològija – mokslas apie žvėris.

Termoreguliãcija – kūno temperatūros reguliavimas.

Tiesioginis výstymasis – kai organizmas gimsta panašus į suaugėlį.

Tilakòidai – plokšti membraniniai maišeliai, turintys šviesai jautrių pigmentų ir galintys vykdyti fotosintezę; yra chloroplastų viduje arba melsvabakterių ląstelėse.

Timozìnas – užkrūčio liaukos išskiriamas hormonas, svarbus imuninės sistemos organams.

Tinklaĩ – vidinis akies obuolio dangalas, kurį sudaro nervinis sluoksnis; jame yra stiebeliai ir kūgeliai – regėjimo receptoriai.

Tìpas – klasifikacijos rangas, kuris apima giminingas gyvūnų klases.

Tiroksìnas – skydliaukės gaminamas hormonas, turintis jodo; kartu su hipofizės hormonu somatotropinu reguliuoja jaunų individų augimo ir vystimosi greitį, organizmo medžiagų apykaitą.

Toliaregstė – liga, kai neryškiai matomi arti esantys daiktai.

Totipoteñcija – kiekvienos augalo ląstelės savybė duoti pradžią naujam organizmui; leido atsirasti audinių kultūrai – audinio auginimui skystoje dirbtinėje terpėje.

Trachė́ja – 1) vamzdelio pavidalo organas, sudarytas iš kremzlinių pusžiedžių, per kurį oras patenka į plaučius; 2) vabzdžių kvėpavimo organas - oro vamzdeliai išraizgantys visą vabzdžio kūną.

Transgèniniai organìzmai – laisvai aplinkoje gyvenantys organizmai, turintys svetimą geną.

Transkrìpcija – iRNR sintezė branduolyje, DNR esančios informacijos apie baltymo struktūrą perrašymas ant iRNR.

Transliãcija – baltymo sintezė ribosomose vykstanti pagal iRNR atneštą informaciją.

Translokãcija – chromosomos segmento perėjimas į nehomologinę chromosomą.

Transpirãcija – augalo vandens garinimas pro lapus.

Transpòrtinė RNR (tRNR) – perneša aminorūgštis į ribosomas.

Triglicerìdas – riebalų molekulė.

Trisòmija – atvejis, kai individas turi tris chromosomas vietoj poros (2n+1), pvz., Dauno sindromas - tai 21 chromosomų poros trisomija.

Trombocìtai – kraujo plokštelės, dalyvauja kraujo krešėjime.

Trombòzė – kai kraujagysles užkemša kraujo krešuliai.

Tropìzmas – augalo augimas, reaguojant į dirgiklį; teigiamas tropizmas – augimas link dirgiklio; neigiamas tropizmas – augimas priešinga dirgikliui kryptimi.

Trumparegstė – liga, kai tolimi daiktai matomi neryškiai.

Tulžìs – kepenų gaminama, riebalus emulguojanti medžiaga, padedanti juos virškinti.

Turgòras – tai įtempta augalo ląstelės sienelės būsena, priklausanti nuo vandens kiekio centrinėje vakuolėje; augalų ląstelėms suteikia standumo ir padeda išlaikyti tam tikrą padėtį erdvėje.

U,Ū

Ū̃glis – jaunas, augantis stiebas su lapais arba pumpurais.

Uoslė̃ – kvapo, kurį skleidžia kai kurios lakios cheminės medžiagos, jutimas; žmogus gali skirti kelis tūkstančius kvapų.

Ū̃sas – plonas, pakitęs šliaužiantis antžeminis stiebas.

Ùžkrūčio liaukà (čiõbrialiaukė) – pirminis limfinis organas, esantis krūtinės ląstos vidinėje priekinėje dalyje ir atsakingas už ląstelinio imuniteto susidarymą; gamina hormoną timoziną, didžiausia ji pas vaikus, o suaugusiems ima nykti.

V

Vabzdžiaĩ – šešiakojai nariuotakojai, kurių kūnas sudarytas iš galvos, krūtinės ir pilvelio, turi vieną porą antenų, kvėpuoja trachėjomis, būdinga vystymosi metamorfozė, dauguma turi vieną ar dvi poras sparnų; priklauso beveik milijonas rūšių, atstovai: bitės, drugiai, musės, vabalai, žiogai, svirpliai ir kt.

Vainìkinės artèrijos – kurios maitina širdies raumenį.

Vainìklapiai – dideli ir spalvingi žiedlapiai, viliojantys vabzdžius; vėjo apdulkinami žiedai vainiklapių neturi.

Vaisiãkūnis – antžeminė grybo dalis.

Vaĩsius – 1) žmogaus gemalas nuo placentos susidarymo (9 savaitė) iki gimimo; 2) subrendusi augalo mezginė, kurioje būna sėklų.

Váistiniai augalaĩ – augalai, turintys veikliųjų medžiagų: alkaloidų, glikozidų, eterinių aliejų, rauginių medžiagų, vitaminų, flavonoidų ir kt. dėl kurių renkami ir naudojami gydymui.

Vakcinà (skiepaĩ) – medžiaga pagaminta iš susilpnintų arba negyvų tam tikros ligos sukėlėjų; suleidžiama žmogui, siekiant sudaryti aktyvų dirbtinį imunitetą.

Vakuõ– augalo ląstelės membraninis maišas su sultimis, kuriame kaupiamos maisto atsargos.

Vanduõ – svarbiausia skysta mūsų planetos medžiaga, sudaryta iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo; gyvybei būtinas junginys.

Vandeñs žydė́jimas – intensyvus smulkių vandens dumblių ir melsvabakterių dauginimasis.

Varliãgyviai – šaltakraujai stuburiniai, prisitaikę gyventi vandenyje ir sausumoje, turi porines galūnes, kvėpuoja drėgna oda ir plaučiais, širdis trijų kamerų, veninis ir arterinis kraujas iš dalies maišosi, vystymuisi būdiga metamorfozė.

Vaškaĩ – hidrofobiniai, atsparūs vandeniui junginiai, sudaryti iš riebiųjų rūgščių ir ilgagrandžių alkoholių; dengia augalų lapus, gyvūnai išskiria odos ir kailio apsaugai, žmogaus išorinės ausies liaukoje vaškas gaminamas dulkėms ir nešvarumams sulaikyti.

Vegetãcinė (autonòminė) nèrvų sistemà – nevalinga nervų sistemos dalis, reguliuojanti vidaus organų veiklą.

Vegetatvinis dáuginimasis – augalų dauginimasis šaknimis, stiebais, lapais.

Veĩslė – dirbtiniu būdu žmogaus išvesta rūšies individų grupė, turinti tam tikrų naudingų savybių.

Vèninis kraũjas – prisotintas anglies dioksido, tamsus.

Vènos – kraujagyslės, kuriomis kraujas grįžta į širdį.

Vestibulìnis aparãtas – kūno pusiausvyros jutimo organas, esantis vidinėje ausyje.

Vėžiãgyviai – žiaunomis kvėpuojantys vandens nariuotakojai, turintys atvirą kraujotakos sistemą, dvi poras antenų, penkias poras dvišakių kojų.

Vibriònai – lenktos formos bakterijos.

Vidìnis apvaisìnimas – kai kiaušinėlis apvaisinamas organizmo viduje; taip apvaisinami ropliai, paukščiai, žinduoliai.

Vidìnis kvėpãvimas – dujų apykaita organizmo audiniuose tarp kraujo ir ląstelių, jo metu skaidant ir oksiduojant angliavandenius (amino rūgštis, riebiąsias rūgštis) atpalaiduojama energija, kuri panaudojama ATP sintezei.

Vidurìnės smẽgenys – siunčia impulsus į griaučių raumenis ir palaiko jų tonusą, jose yra požieviniai regėjimo ir klausos analizatorių centrai.

Vidurū́šinė konkureñcija – populiacijos individų tarpusavio rungtyniavimas dėl gamtos išteklių (maisto, erdvės, patelių).

Vienalčiai žiedaĩ – turintys tik piesteles arba tik kuokelius.

Vienanãmiai – augalai, kurie ant to paties augalo turi kuokelinius ir piestelinius žiedus.

Vienaskil̃čiai – augalai, kurių sėklos turi vieną sėklaskiltę, būdinga kuokštinė šaknų sistema ir kt. požymiai.

Viriònas – subrendusi virusinė dalelė.

Vìrškinimas – mechaninis ir cheminis maisto apdorojimas, kai didelės molekulės suskaidomos į mažesnes, kurias organizmas gali įsisavinti.

Vìrusai – neląstelinė gyvybės forma; dalelės sudarytos iš baltymų kapsulės ir viduje esančios nukleorūgšties; viduląsteliniai parazitai, galintys gyventi ir daugintis tik kituose gyvuose organizmuose.

Vištakùmas – liga, kai žmogus blogai mato arba visai nemato prieblandoje ir tamsoje.

Vitamìnai – biologiškai aktyvūs organiniai junginiai, būtini normaliai organizmo veiklai; skirstomi į tirpius vandenyje (B grupės, C,P, H, M) ir tirpius riebaluose (A, D, E, K).

Vyzds – anga rainelės viduryje, pro kurią šviesa patenka į akį.

Vorãgyviai – sausumos nariuotakojai, turintys keturias poras kojų, galvakrūtinę ir pilvelį, kraujotakos sistema atvira, kvėpuoja vėduokliniais plaučiais; atstovai: erkės, vorai, skorpionai.

Z

Zigogãmija – kai kurių grybų ir dumblių lytinio dauginimosi būdas: susilieja ne lytinės ląstelės, o grybų hifų išaugų ląstelės arba dumblių vegetatyvinės ląstelės.

Zigosporà – kai kurių grybų ir dumblių storasienė zigota, susidariusi zigogamijos būdu.

Zigòta – po apvaisinimo susidariusi naujo organizmo pirmoji ląstelė.

Zoobeñtosas – vandenų dugno gyvūnija.

Zoogeogrãfija – mokslas, tiriantis gyvūnų rūšių paplitimą Žemėje.

Zoològija – mokslas apie gyvūnus.

Zooplanktònas – mikroskopiniai vandens pirmuonys.

Zoosporà – grybų ar dumblių spora, turinti žiuželius ir galinti aktyviai judėti.

Zootòpas – kurios nors gyvūnų rūšies gyvenamoji aplinka.

Ž

Žiáunos – žuvų kvėpavimo organas, sudarytas iš klostėmis išsidėsčiusių, kraujagyslėmis išraizgytų plonų lapelių.

Žiedãdulkės – žiedinių augalų vyriškasis gametofitas, kuriame yra dvi ląstelės: dulkiadaigio (vegetatyvinė) ir generatyvinė.

Žíedas – gaubtasėklių augalų dauginimosi organas.

Žiedýnas – grupė žiedų tam tikra tvarka išsidėsčiusių arti vienas kito.

Žinduõliai – stuburinių šiltakraujų gyvūnų klasė, kuriems būdinga plaukų danga, diferencijuoti dantys, gerai išsivysčiusios smegenys, vidinis vystymasis ir nuo tėvų priklausomi jaunikliai, kuriuos motina maitina pienu.

Žiotlės – varstomosios augalo lapų ląstelės, pro kurias vyksta dujų apykaita ir transpiracija.

ŽIV – žmogaus imunodeficito virusas, naikinantis baltuosius kraujo kūnelius – limfocitus.

Žmogùs – sąmoningas gyvūnas, kuriam būdingas mąstymas, vaizduotė, aukštoji psichinė ir nervinė veikla.

Žùvys – vandenyje gyvenantys šaltakraujai, žiaunomis kvėpuojantys stuburiniai, kurių kūną dengia žvynai, širdis yra dviejų kamerų ir būdinga uždara kraujotakos sistema.